Pasakojimas apie grožį

Vienas iš senovinių Rytų pasakojimų kalba apie moterį, kurią visi laikė negražia ir nepatrauklia. Nors ji svajojo ištekėti ir sukurti šeimą, galiausiai susitaikė su mintimi, kad neras vyro, kuris panorės ją vesti. Savo kaimelyje ji buvo atstumtoji ir nesiliaujančių patyčių objektas. Moteris dėl to labai krimtosi, laikėsi nuošaliau ir visiškai užsisklendė.

Laikui bėgant visi ją ėmė pamiršti. Galiausiai moteris nusprendė, - kadangi niekas nenori jos vesti ir ji neturi galimybės gyventi šeimoje, - skirti save Dievui ir padėti kitiems. Taigi ji pradėjo eiti tyro atsidavimo keliu, galvodama tik apie Dievą, tarnavo Jam, padėdavo kitiems.

Šitaip ji pragyveno daugelį metų. Įveisė didelį vaismedžių ir riešutų sodą. Kasdien darbavosi gryname ore ir saulėkaitoje, vaisių ir riešutų perteklių išdalydavo vargšams ir nepasiturintiems, po atviru dangumi ruošdavo valgį ir juo vaišindavo išalkusius žmones.

Vieną dieną, išeidama iš sodo, ji vos neatsitrenkė į labai patrauklų, pasiturintį vyriškį, žingsniavusį pro šalį. Tarusi: "Oi, pone, labai atsiprašau", ji kaip mat atsitraukė.

Vyriškio išvaizda rodė, kad jis yra didelio pasisekimo šiame pasaulyje sulaukęs žmogus, tačiau jį domino svarbesnės vertybės. Pamačius spindintį moters veidą, jo širdis ėmė plakti tankiau ir jam užgniaužė kvapą. Jis tučtuojau atsakė: "Miela ponia, prašau man atleisti, jūs tokia graži!"

Tai išgirdusi moteris labai nustebo ir nuolankiai atsakė: "Ne, mielas pone, jūs klystate. Aš tik menkutė neišvaizdi moteriškė. Kokia iš manęs gražuolė!"

Vyriškis tik nusijuokė ir paprieštaravo. "Taip, taip, jūs labai graži! Tokio akinančio grožio dar nesu regėjęs! Labai norėčiau jus vesti!"

Jau daugelį metų jis ieškojo moters, pasižyminčios kilniomis savybėmis. Nors nemažai moterų svajojo už jo ištekėti, ir jis būtų lengvai galėjęs pasirinkti bet kurią iš jų, vyriškiui knietėjo rasti tokią, kuri patrauktų ypatingomis, aukštesnėmis vertybėmis. Dabar jam buvo akivaizdu, kad tokią moterį pagaliau rado.

Kas šią anksčiau buvusią negražią moterį pavertė akinančia gražuole? Jos vidinis atsidavimas ir gerumas; darbas lauke ir tarnystė kitiems; jos nuolankumas ir meilumas - visa tai atsispindėjo jos sveikame, tauriame, mielame veide.

Taip, ji ištekėjo už šio vyriškio, ir kartu jiems buvo labai gera.




Iš Dr. Partap Chauhan knygos "Ajurveda grožiui"

Kokios bus pasekmės, įžeidus artimuosius?

Kokios bus pasekmės, įžeidus artimuosius?


Tėvų įžeidimas tam tikra prasme prilygsta šventųjų įžeidimui. Jei žmogus įžeidinėja tėvą, jis sunkiai pasieks aukštą statusą visuomenėje. Nesvarbu ar jo tėvas puolęs žmogus ar ne; bet kuriuo atveju, jei kas nors laiko savo tėvą blogu žmogumi, jis patirs sunkumus siekdamas karjeros, be to, jis gali imti sirgti sunkiai pagydomomis ligomis, sunkiai virškins, o imunitetas nusilps. Horoskope ir žmogaus likime Saulė atstovauja tėvą ir, jei žmogus blogai galvoja apie savo tėvą, jis praranda ryšį su Saule. Saulės švytėjime yra ypatinga, nepaprastai subtili energija, kurios nesugeba užfiksuoti šiuolaikiniai prietaisai. Vedose ji aprašoma, kaip aukščiausias tedžas (TEDŽAS - pagrindinė ir labai subtili ugnis, per fermentų sistemą tvarkanti medžiagų apykaitą.) Jei žmogus elgiasi teisingai, ši energija jam atneš pagarbą visuomenėje, duos gerą sveikatą, gerą virškinimą ir stiprų imunitetą. Jei jis elgsis blogai, šita energija viską, kas anksčiau buvo išvardinta, sugriaus. Taip žmogus kenties tiek, kiek kritikuoja savo tėvą.

Kodėl gi nereiktų kritikuoti tėvo net tuo atveju, jei jis visiškai puolusi asmenybė? Siela pati sau nesirenka tėvo. Siela pritraukiama į tam tikrą šeimą tik dėl to, nes su šiais žmonėmis susijusi sudėtingais likimo ryšiais ir turi panašų laimės skonį. Siela nesirenka, čia laimės skonio panašumas veikia kaip magnetas ir šis procesas nepasiduoda jokiai kontrolei.

Atsakymo esmė glūdi tame, kad kai tėvas atiduoda savo sėklą, visą savo gyvybinę energiją tam, kad būtų pradėtas ir gimtų vaikas, jis atiduoda tiek savo dorybingumo, sukaupto praeityje, kiek vaikas niekados negalės jam grąžinti per visą savo gyvenimą, net jei jis taps labai geru žmogumi. Jei žmogus galėtų grąžinti tiek dorybingumo, kiek gavo, tai reikštų, kad jis gali pagimdyti save pats. O kas gali save pagimdyti?

Yra šventieji, kurie gali numatyti savo būsimą gimimą, įsikūnyti pagal savo norą, tai yra, nukreipti savo dorybingumą į savo gimimą ir tuo pačiu kaip ir pagimdyti save. Toks sąmonės lygis yra netgi Žemėje. Vedose sakoma, kad tai įmanoma, bet dauguma žmonių, be abejo, nesugeba to. Todėl žmogus neturėtų kritikuoti tėvo, bent jau dėl tos priežasties, kad jis negali jam grąžinti savo skolos. Mes patys savęs negimdėm, todėl tas, kuris kritikuoja, didina savo skolą, o skolą pagal karmos įstatymus, teks atiduoti, anksčiau ar vėliau.

Kritikuodamas savo mamą, žmogus praranda ramybę, gyvybines jėgas, ramų miegą. Kritikuodamas mamą jaunas žmogus praranda galimybę gauti gerą žmoną, taip pat kritikuodama tėvą, moteris praranda galimybę gauti gerą vyrą. Žmogaus likimo horoskope Mėnulis atstovauja mamą ir, jei žmogus blogai elgiasi su mama, jis praranda ryšį su šia planeta. Subtili jėga, kurią spinduliuoja Mėnulis, vadinasi odžasas. Šita jėga gali žmogui sutekti arba nuolatinę ramybę arba atvirkščiai, nuolatinį nerimą.

Norėčiau papasakoti istoriją, kuri nutiko visai neseniai. Patyręs astrologas atvažiavo į Ameriką, į astrologijos seminarą. Prieš paskaitą jam jaunas žmogus pasakė: „Ar žinote, kokia pas mus nuostbi, demokratiška šalis? Pavyzdžui, vakar laikraštyje buvo straipsnis apie tai, kaip vienas vaikas padavė tėvus į teismą, nes jie padarė jam kažką blogo ir juos abu pasodino į kalėjimą. Šis berniukas labai laimingas, kad pasielgė teisingai“.

Astrologas buvo labai protingu žmogumi. Jis kreipėsi į auditoriją: „Pakelkite, prašau, ranką tie, kurie mano, jog šis berniukas pasielgė teisingai“. Dauguma klausytojų auditorijoje pakėlė ranką. Tai pamatęs atsrologas pasakė: „Jūs nepajėgūs suprasti astrologiją“, – susirinko savo daiktus ir išvažiavo iš tos šalies. Kodėl jis taip pasielgė? Todėl, kad gebėjimas suprasti atsrologiją priklauso nuo sugebėjimo gerbti savo tėvus. Kai žmogus iškarto nusikteikęs tėvų atžvilgiu įžeidžiančiai, negali būti nė kalbos apie tai, kad sugebės suprasti subtilius aspektus kitų žmonių likimuose.

Žmogus, kuris kritikuoja savo tėvus, atsiduria praktiškai beviltiškoje situacijoje gyvenime. Jam būtina tučtuojau nustoti taip elgtis, kitaip pas jį atsiras didelės problemos. Reikia tai žinoti. Todėl, kad nekreipdami į tai dėmesio žmonės daro daug kvailysčių.

Žmogus taip pat neturėtų kritikuoti savo mokytojo, kad ir ko jis mokytų. Jis neturėtų kritikuoti savo senelių ir močiučių, taip pat ir žmonių, kurie gerokai vyresni už jį. Jei jie patys paprašė to arba jie yra jo pavaldiniai, pacientai ar teisiamieji – tik tokiu atveju žmogaus prievolė nurodyti kitiems jų trūkumus.

Jei žmogus visgi kritikuoja savo tėvus arba vyresniuosius, jam būtina prašyti jų atleidimo. Netgi jei jie iš tikrųjų elgiasi nedorai, net ir tada jis turi prašyti atleidimo – galima ne garsiai, o mintyse. Švento žmogaus reikia prašyti atleidimo garsiai. Jei žmogus nežino, kieno prašyti atleidimo, jis turi melstis ir prašyti atleidimo visų iš eilės. Jei žmogus įžeidinėja sau lygius, pavyzdžiui draugus ir pažįstamus, kurie blogai išauklėti, tuomet reikia atsiprašinėti mintyse, o susitikus elgtis maloniai, tarsi nieko nebuvo nutikę. Jei jo draugai dori žmonės, tuomet atleidimo būtinai reikia prašyti garsiai. Bendrai paėmus, sau lygių žmonių įžeidimas laikomas mažiau nuodėmingu poelgiu. Už tai žmogus kenčia, bet ne taip stipriai, kaip anksčiau aprašytais atvejais. Prašyti atleidimo – labai didelė askezė, bet ji žmogų paverčia iš tikrųjų patraukliu. Didis išminčius Čanakja Pandit sakė: „Grožis – jos giesmėje, moters grožis – jos tyroje ištikimybėje vyrui, asketo grožis – jo gebėjime atleisti“.

O. G. Torsunov

Kodėl vyras pradeda gerti?

* neprisimenu, kur radau šį tekstą rusų kalba, bet labiausiai tikėtina, kad čia - O. G. Torsunovo žodžiai...

Kodėl vyras pradeda gerti?

Dėl meilės, gilios, jautrios meilės trūkumo. Reikalas tame, kad meilės šaltinis – moteris, moters kūnas. Todėl visa meilė sukasi aplinkui ją. Vyrai siekia jos, jos kūno. Šia prasme moteris pati sau pakankama. Ji gali mylėti vaikus, tėvus, drauges, bendradarbius – visus aplinkui – ir jaustis puikiai. O vyras gali mylėti tik moterį. Todėl jei jau taip susiklosto, kad pas juos su žmona neliko meilės vienas kitam, jei jis negauna pakankamai meilės, šilumos ir/arba žmonai nereikia jo meilės, jis psichologiškai ima „džiūti“ ir jam reikia kaip nors išsikrauti. Šitas išsikrovimas reiškia ir narkotikus, ir azartinius žaidimus, ir alkoholį. Tai rezultatas to, kad moteris nesugebėjo (arba nenorėjo) namie sukurti meile pripildytos atmosferos. O tokia atmosfera kuriama visus namų ruošos darbus atliekant su meile namiškiams, vyrui. Kai vyras valgo maistą, paruoštą žmonos su meile, jis gauna tą meilę ir jam jau nebesinori gerti. Aš žinau daugybę tokių atvejų. Gal kažkam tai pasirodys nepakankamai įtikinama, bet taip yra.

Kur gauti tiek jėgų, kad viskam užtektų? Dauguma moterų juk pavargsta darbe...

Šiuolaikinės visuomenės pasekmė – pavargusi moteris. Bet nepamirškite, kad vyrui reikalinga laiminga žmona, o ne pavargusi. Jei žmona uždirbs daug pinigų, vyras už tai jos labiau neims mylėti. Vyras nori grįžti namo, kur jo laukia, kur jam patieks su meile paruoštą vakarienę, kur viskas sutvarkyta ir išskalbta su meile, jo mylimos žmonos, o ne virėjos ar namų tvarkytojos. Neužilgo gali nutikti taip, kad jis ir nueis pas tą, kuri juo rūpinasi (visos istorijos, tikros ir išgalvotos, apie vyrų romanus su tarnaitėmis – ne be pagrindo). Iš tikrųjų, vyro sėkmė visuomenėje priklauso nuo to, kaip jį vertina žmona. Moteris gali vyrą iškelti į svaiginančias aukštumas, bet gali ir numesti jį į prarajos dugną. Jei žmona visą savo psichinę jėgą, energiją, visą savo tikėjimą nukreiptų į vyrą, tai jam imtų nepaprastai sektis. Ir atvirkščiai. Deja, ne visos moterys tai žino. O moters galia nepaprastai didelė. Bet tai atskira ilga tema.

Vyras turi tapti vyru

Vyras turi tapti vyru



Būti vyru, reiškia kovoti su savo egoizmu. Eiti į darbą, dirbti. Tapti sąžiningu žmogumi: jei nori valgyti, turi dirbti. Kur Dievas pasiuntė, ten ir dirbi.

Pagal save pastebėjau, kad galiu tris kartus daryti jogą, askezėmis, išmokau badauti... Bet kai nuėjau dirbti kiemsargiu (visada stengiausi išmokti daryti tai, kas man sunkiai sekasi), pamačiau, kad tai man labai sunku. Ne todėl, kad negaliu sniego suskaldyti, psichiškai sunku: kiekvieną dieną vienas ir tas pats, nuolat pilna šiukšlių, reikia anksti keltis, kad žmonės netrugdytų dirbti... Milžiniška askezė!

Ir aš pamačiau skirtumą – labai lengva užsiimti joga. Labai lengva pasnikauti. Bet labai sunku dirbti.

Aš tada supratau, kad darbas valo širdį kur kas geriau, nei joga ar pasnikavimas. Tai žymiai dorybingesnė veikla, nes žymiai asketiškesnė pagal savo prigimtį.

 Žmonės dažna nori būti baltarankiais, daryti kažką tik dėl savęs. Juk joga užsiima dėl savęs, pasnikauja irgi dėl savęs, o dirba – dėl kitų. „Aš noriu dvasine praktika užsiimti, kam man pinigai...“ Jei nereikia pinigų – eik į vienuolyną. Jokių pinigų nebus. Bet darbo ten vis tiek bus, nes tau pasakys: gerai, tu meldiesi – visi meldžiasi. Bet jei nori valgyti, eik nuskusti bulvių. Todėl niekaip neišvengsi darbo, niekur.

Darbas geriausiai išvalo vyro širdį. Moters širdį valo darbas namuose. Moterys bėga iš namų, jos nori dirbti bet kokį darbą, kad tik namuose nesėdėti. Todėl, kad moteris dirba namuose, o darbe – ilsisi, pramogauja. Todėl moteris turi mokytis dirbti namuose, o vyras turi mokytis dirbti darbe. Ir vaizduotis dvasingu nereikia.



O.G. Torsunov

Simono Dailės Studijos ir "Reiki terapijos" bendras kūrybinio – praktinio susitelkimo projektas

MEDITACIJOS IR DAILĖS SINTEZĖ - tai Simono Dailės Studijos ir "Reiki terapijos" bendras kūrybinio – praktinio susitelkimo projektas, skirtas suaugusiems.

Ar tikite, jog mes esame Pasaulio kūrėjai? Netikite? O visgi mes tokie esame. Kiekvieną dieną, dar daugiau - kiekvieną akimirką, mes kuriame Pasaulį net jei to sąmoningai ir nesuvokiame. Tai, ką matome aplink save, yra mūsų kūryba, mūsų vidaus atspindys. Kviečiame į ciklą praktinių - kūrybinių užsiėmimų, kurių metu Jūs išmoksite atpalaiduoti kūną bei protą, pažinsite save, išreikšite save per kūrybą, gausite praktinių patarimų, kaip gi „kurti Pasaulį“, kaip svajoti taip, kad svajonės, išties, pildytųsi.

Kiekvieno atskiro užsiėmimo metu koncentruosimės vis į kitą temą. Užsiėmimas bus dviejų dalių: trumpa paskaita bei kūrybinė interpretacija. Tai - savotiška meditacija: „Meditacija – tai proto nuraminimas, tik nurimus protui, mes galime priimti teisingus sprendimus, ir matyti mus supantį Pasaulį aiškiomis spalvomis“;  „Meditavimas veda į aukštesnį sąmoningumą, išmokina  suvaldyti,  nuramina protą, mintis ir jausmus, padeda atsipalaiduoti, susiharmonizuoti, pasisemti šviesos, energijos bei džiaugsmo.“ Pagal “Osho” „Meditavimas yra paprasčiausias savojo proto stebėjimas…“. 

Medituodami žmonės dažniausiai sutelkia savo dėmesį į vieną dalyką: mintį, idėją, daiktą, tuštumą, kvėpavimą, arba tiesiog siekia atrasti pusiausvyrą savo prote ir dvasioje. Šių užsiėmimų metu sutelksime savo dėmesį į tuo metu tyrinėjamą temą bei kūrybinę sviraišką, nuraminsime protą ir jausmus praktinės – kūrybinės veiklos metu sukurdami neįtikėtinų meno kūrinių.

Užsiėmimų metu bus naudojamos šios dailės technikos:

tapyba  –  akvarelė – pastelė – tušas - molis – pynimas iš laikraščių – koliažas – mozaika – asambliažas  –  papjė mašė

Studijų struktūra:

-    Darbas vyksta nedidelėje 8 žmonių grupėje;

-    Užsiėmimai vyksta vieną kartą per savaitę;

-    Užsiėmimo trukmė – 4 val.;

-    Mėnesio kaina: 240 Lt (60 Lt vienas užsiėmimas) Į kainą įskaičiuotos visos reikiamos dailės priemonės.

- Vieno užsiėmimo kaina: 70 Lt. (Mokant už kiekvieną užsiėmimą atskirai). Į kainą įskaičiuotos visos reikiamos dailės priemonės.

Grupė: šeštadienis (10.00 iki 14.00 val.)

Užsiėmimų pradžia – rugsėjo 8 d. (Jau galima registruotis el.p. simono.dailes.studija@gmail.com arba reiki.terapija@gmail.com, tel. pasiteirauti 868444109 (Simono dailės studija) arba 860420485 (Reiki terapija))

Prelimarios užsiėmimų temos:

1.      „7 mirtinos nuodėmės“ – kas tos 7 nuodėmės, kurios mums trugdo būti laimingais? Kodėl jos vadinamos „mirtinomis“? Kaip jų atsikratyti? Užsiėmimo metu ne tik atsakysime į šiuos klausimus, bet ir praktiškai-kūrybiškai dailės priemonių pagalba vizualiai išreikšime mumyse tūnančią nuodėmingąją pusę ir pakeisime ją į šviesą.

2.      „Mano globėjas“ – ar mes turime globėjų? Kas mus saugo ir stiprina? Nuo ko mus reikia saugoti? Užsiėmimo metu kalbėsime apie tai ir, naudodami mišrias technikas, kursime savo asmeninį globėją.

3.      „Aš ir mano nuotaikos“ – kas įtakoja mano nuotaikų kaitą? Kas yra ir kuo skiriasi jausmai nuo emocijų? Kaip su jausmais susijęs protas ir ar išvis jo reikia? Užsiėmimo metu gausite atsakymus į šiuos klausimus, išmoksite kaip nuraminti protą ir emocijas bei kaip transformuoti negatyvius jausmus į pozityvius. Taip pat naudodami dailės technikas galėsime pažvelgti iš šono į savo nuotaikas, pamatysime, kokios jos yra spalvos, linijų, formų ar dėmių.

4.      „Sapnų gaudyklės“ – kur nuveda mus sapnai? Ką mes patiriame, kai užmiegame? Ką reiškia sapnuoti mirusius žmones? Ar būna pranašiškų sapnų? Kodėl sapnuojame košmarus? Užsiėmimo metu ne tik atsakysime į šiuos ir kitus klausimus, bet ir sukursime „košmarus gaudančias sapnų gaudykles“.

5.      “Mandala” – kas tai yra mandala? Ar ji būdinga tik Rytų šalių kultūrai ir tikriems lietuviams netinka? Užsiėmimo metu atskleisime senovės lietuvių ir rytų kultūros ryšį, kursime savo individualią mandalą, tokiu būdu harmonizuosime ir struktūrizuosime savo vidinį pasaulį.

6.      “Amuletų, talismanų gamyba” – kam reikalingi amuletai ir talismanai, kuo jie skiriasi? Kokie jie yra ir kokius mums reiktų pasirinkti? Užsiėmimų metu susikursime amuletą arba talismaną pasirinktinai, naudojant mozaikos techniką.

7.      “Tikrasis moteriškumas. 1 dalis” – ar užtenka vien gimti moteriškos lyties, kad būtum Tikra Moteris? Kas yra tikrasis moteriškumas, kaip jį atskleisti ir puoselėti savyje? Ir ar viso to tikrai reikia šiais, taip vadinamais lygių lyčių galimybių laikais? Užsiėmimo metu ne tik gausite naudingų patarimų, bet ir galimybę sukurti moteriškų bei praktiškų gaminių.

8.      “Moters pareigos šeimoje. 2 dalis” – kuo skiriasi moters ir vyro pareigos šeimoje? Ką moteris gali padaryti, kad jos santuoka būtų laiminga? Užsiėmimo metu kalbėsime šia tema, o iš molio sukursime neįtikėtino grožio interjero detales.

9.      “Jaukūs namai” – kaip sukurti jaukius namus? Iš kur galima pasisemti išminties ir žinojimo? Kaip teoriją (kinų “Feng šui”, indų “Vastu šastra”, lietuvių senovės tradicijos) įgyvendinti praktikoje? Praktinėje užsiėmimo dalyje, dekoruosime ir puošime (glazūruosime) užsiėmimo “Moters pareigos šeimoje. 2 dalis” metu sukurtus molinius dirbinius.

10.  “Ateities projektavimas” – ar galioja patarlė “žmogus pats savo likimo kalvis”? Kiek žmogus gali įtakoti savo likimą? Kaip mes kuriame savo ateitį? Ar galima tai daryti sąmoningai? Užsiėmimo metu susikursime savo ateities koliažą, kuris veikia kaip pasąmonės kodas. 

Netikras ego - akmuo po kaklu

Dar kartą norėčiau grįžti prie ego temos. Apie ego, kas jis, kuo jis trugdo, rašiau anksčiau. Dabar noriu panagrinėti dar vieną netikro ego aspektą - kaip didelis netikras ego verčia mus jaustis labai nelaimingais.

Netikras ego, paprastai sakant, yra mūsų prisirišimas prie materijos ir susitapatinimas su fiziniu kūnu. Juk mes iš tikrųjų esame amžinos ir nepažeidžiamos sielos, tačiau, patekus į šį materialų pasaulį, mums galvas apsuka majos - materialaus pasaulio iliuzijos. Triologijos "Matrica" kūrėjai tikrai turėjo realų pagrindą scenarijui... :) Visa, ką patiriam, yra tik iliuzija...

Kuo didesnis netikras ego, kuo didesnis prisirišimas prie kūno ir susitapatinimas su juo, tuo didesnias kančias mes patiriame. Nes taip jau yra, kad šiame pasaulyje mūsų kūneliui nuolat kas nors nutinka - tai nusimušam pirštą, tai susergam kokia nemalonia liga, tai pritrūkstam pinigų gražiai jį aprengti, pamaitinti gardžiais patiekalais ar nugabenti savo kūną į egzotišką šalį atostogų. Ir kuo labiau prie kūno prisirišę, tuo didesnias kančias išgyvename, kai kūnui kas nors nutinka nemalonaus...

Kuo didesnis netikras ego, tuo labiau prisirišame prie žmonių, daiktų, vietų. Šiame pasaulyje nėra nieko pastovaus, nuolat ką nors randame ir nuolat ką nors pametame. Kuo didesnis prisirišimas prie materijos, tuo didesnias kančias patiriame ką nors praradę. O juk čia mums nieko nepriklauso! Viską, ką turime, turime tik laikinam naudojimui. Net nesvarbu ar tai daiktai, ar santykiai.

Siela - amžina. Mūsų žinioje ne 10 gyvenimų, o 8 milijonai 400 tūkstančių gyvenimų įvairiuose kūnuose, įvairiose planetose. Net šiame gyvenime tai, kas nutiko prieš 10 metų, šiandien atrodo nebe taip reikšminga, kaip tuomet, kai tai nutiko. O jei į visus šio gyvenimo įvykius pažvelgtume iš amžinybės perspektyvos? Viskas yra tik trumpa sekundė, ne daugiau... Ir turime mes savo žinioje tik šią akimirką, nes praeitis jau praėjo, o ateitis dar neatėjo. O kaip mes elgiamės? Tarsi tiksliai žinotume savo gyvenimą iki pat mirties. Bet iš tikrųjų nežinome, kas laukia mūsų po 5 minučių. Ir ne tik nežinome, kas laukia, bet mes net nežinome, kokios mintys ateis į mūsų nuosavą galvą. Tai kam gi tada kankintis nepavykus pirminiam gyvenimo planui? Kaip sakoma - žmogus suplanuoja, o Dievas koreguoja...

"Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pažiūrėkite kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo dydybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o ryt metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: "Ką valgysime?" arba "Ką gersime?", arba "Kuo vilkėsime?" Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tevas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiau ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo."

Evangelija pagal Matą 6, 25

Ir tikrai - ar galim savo rūpesčiu prailginti gyvenimą nors per sprindį? Mūsų kūnas - sielos šventovė, tad rūpintis juo yra mūsų pareiga. Tačiau kad ir kaip sveikuoliškai maitintumės, kad ir kaip ekologiškai gyventume, visi turime gimti ir mirti nustatytu laiku. Pažiūrėkit, kaip seni, ligoti žmonės, meldžia mirties, kad ji ateitų jų išvaduoti. O ji ateina tada, kai ateina. Taip pat ir jauni žmonės žūva, nors atrodo dar galėtų gyventi ir gyventi.... Tad ar verta rūpintis ir patirti tokias kančias dėl to, kas nutinka mūsų laikinam sielos apvalkalui? 

Dievas žino, kad mums reikia ir pavalgyti, ir atsigerti, ir gražiai apsirengti, ir paatostogauti, ir turėti draugų, šeimą, namą, automobilį. Tad nesirūpinkime rytdiena, rytojus pas savimi pasirūpins. Visa, ką mums tereikia daryti, tai gyventi, laikantis taisyklių. Sakydama "gyventi", turiu omenyje ne tik veikti, bet ir kalbėti, mąstyti. 

Netikras ego, tai kaip grandinėmis parištas akmuo po kaklu. Kuo didesnis akmuo, tuo giliau mes grimstame į kančios vandenyną.... 

Apie astronautus ir ryšį su Dievu

Kai žmonės ateina pas mane konsultacijai, vienas iš dalykų, ką žiūriu, tai to žmogaus ryšys su Dievu. Dažnai pas žmones ryšys būna 0, o jei ryšys pasiekia 3 iš 10 vnt. (tai subjektyvus matavimo vienetas, kurį naudoju diagnozuodama), jau yra labai gerai, reiškia žmogus nuoširdžiai tikintis...

Kai aiškinu, kodėl gi šiuolaikiniam žmogui, miesto gyventojui, intelektualui, vakarėlių liūtui ar karjeros žmogui reikalingas tas ryšys su Dievu ir ką su tuo ryšiu daryti, naudoju savo žodžius. Bet štai radau gerą pavyzdį iš Chose Silvos knygos. Tad ir pacituosiu :)

Norint pasiekti savo gyvenimo tikslą, reikia visatos pagalbos. Mūsų dvasiniai vadovai, pradedant Aukščiausiuoju intelektu ir baigiant tais, kuriems skirta padėti kiekvienam mūsų asmeniškai, mokyti mus - visi jie yra dvasinės būtybės ir egzistuoja dvasiniame lygmenyje. Jie neturi fizinių pojūčių, todėl negali tiesiogiai žinoti, kas vyksta fiziniame lygmenyje, kuriame mes gyvename.


Manau, kad buvome sukurti veikti fiziniame lygmenyje, siųsti informaciją apie šį lygmenį ir atlikti darbus, kuriuos visata mums numato. Panašiai kaip astronautai, nusiųsti į Mėnulį ar net į Marsą, turi atlikti tam tikras užduotis. Jie žino, kad turi paimti grunto pavyzdžių. Žinios apie Mėnulį vis dar skurdžios, todėl mokslininkams reikia  jo grunto tyrimams. Astronautai susisiekia su skrydžio valdyba ir praneša: "Mes radome trijų skirtingų rūšių uolienų. Apibudinsime jas, o jūs pasakykite, kurių uolienų ir kiek pavyzdžių pargabenti į Žemę."


Astronautai ilgai treniravosi, kad galėtų nuskristi į Mėnulį ir sklandžiai nutūpti, paimti jo grunto pavyzdžių. Jie nežino būtent kokių uolienų mokslininkams reikia ir ką jie darys su parvežtu gruntu, todėl NASA valdybos mokslinnkai turi astronautams nurodyti, kokio grunto reikia.


Mokslininkai niekaip negalėtų gauti reikiamų pavyzdžių, jei atsronautai jų nepargabentų ar nuspręstų nekreipti dėmesio į jiems skirtą misiją ir elgtųsi savaip. O jei astronautai iš mokslininkų negautų informacijos apie tai, ką reikia pargabenti, tai misija būtų įvykdyta tik iš dalies. NASA valdybos mokslininkai negali matyti to, ką mato astronautai.


Pavyzdys su astronautais ir mokslininkais labai primena mūsų sitiaciją. Mes esame fiziniame lygmenyje ir apie jį siunčiame informaciją visatai. Ten nusprendžia, kas yra svarbu ir reikšminga. Panašiai kaip NASA valdybos mokslininkai nusprendžia, ko reikia jų tyrimams atlikti, ir perduoda informaciją astronautams Mėnulyje, kad jie laikydamiesi nurodymų sėkmingai įvykdytų misiją. Patys astronautai sprendžia, kaip elgtis, kad išvengtų kliūčių ir pasiektų tikslą. Mokslininkai yra per toli, kad nurodinėtų jiems ir patarinėtų kiekvienu klausimu, pavyzdžiui, "perženkite šį akmenį" ar "paimkite šios uolienos gabalą".


Panašiai kaip astronautai, mes patys nutariame, kaip atliksime užduotį. Patys pasirenkame, ar imsimės jos, ar ne ir kaip viską darysime. Kuo geriau sugebame pasinaudoti vidiniais pojūčiais, visatos atsiųsta informacija ir kuo geriau ją suprantame, analizuojame alfa būsenoje, tuo didesnės mūsų galimybės patirti sėkmę.


Norėdami atlikti savo užduotį turime nuolatos palaikyti ryšį su visata. Tam reikia abipusių pastangų. Jei atsronautai tik nuskristų į Mėnulį ir ten nieko neveiktų, o tik mušinėtų golfo kamuoliukus ir nepargabentų mokslininkams reikiamų uolienos pavyzdžių, tai misija būtų sužlugdyta. O kai viskas jau atlikta, tada galima ir pasilinksminti - pamušinėti golfo kamuolius. 


Jei atsronautai negautų tinkamų nurodymų ir paramos iš valdybos mokslininkų, jei neturėtų darbui atlikti reikalingų įrankių, misija taip pat būtų neįvykdyta. Todėl skrydžio valdyba aprūpina astronautus visa reikiama įranga ir erdvėlaiviu, taip pat apmoko juos. Tada valdyba išsiunčia astronautus į kosmosą, tikėdamasi, kad misija sėkmingai bus įvykdyta. 


Jei atsronautai mėgintų pakeisti misijos tikslus - ji būtų pasmerkta nesekmei. Jei atsronautai nepalaikytų ryšio su valdyba ir negautų reikiamos paramos - viskas žlugtų. Jei atsronautai, jau pradėję veikti, nesugebėtų patys nuspręsti, kaip įveikti iškilusias kliūtis - misija būtų neįvykdyta. Vadovaudamiesi valdybos nurodymais, astronautai turi visišką laisvę spręsti, ką būtina daryti, kad pasisektų. Jie taip pat gali nekreipti dėmesio į nurodymus ir viską sužlugdyti.

Visi mes esam egoistai

Taip jau esame sukurti, jog visą aplinką pažįstame per save, per savo potyrius ir vertiname remdamiesi tik savo asmeniniais pojūčiais: "Šitas žmogus geras, nes man teikia malonias emocijas, o šitas blogas, nes teikia nemalonias emocijas".

Kituose matome tai, ką galime atpažinti, o atpažinti galime tą, ką turime savo viduje. Metams bėgant įgauname vis daugiau patirties, pagrįstos mūsų asmeniniais pojūčiais, todėl galime pradėti atpažinti ir tuos dalykus, kurių neturime viduje, bet esame girdėję detalų apibudinimą ir į savo kartoteką galvoje susidėję to reiškinio požymius, remiantis teorija ir mūsų pačių užfiksuotais reiškinio aspektais.

Taip pat kitus vertiname ne tik pagal tai, ką juose atpažįstame, bet ir pagal tai, kokius potyrius mums tie žmonės ar įvykiai sukelia: malonius ar nemalonius. Aišku, visas Pasaulis nėra suskirstytas tik į juodą ir baltą, tačiau net pačius įvairiausius pojūčius, emocijas, potyrius galima grubiai sudėti į dvi dideles lentynas - "Man malonu" ir "Man nemalonu".


Ir šiomis dviem kategorijomis grindžiame visą savo gyvenimą....


Kas jums pirmiausia ateina į galvą, išgirdus žodį "egoistas"? Ko gero tai žmogus, kuris kaip žiurkėnas tempiasi viską namo ir su niekuo nesidalina. Tačiau dažniausiai egoisto etiketę priskiriame tik tiems, kurie įsikibę laikosi materialių dalykų, o apie subtilesnes egoizmo formas ir nepagalvojame.


Štai jums pavyzdukas - įsivaizduokite, kad kažką karštai pamilote. Dieną naktį sukate ratu mintis aplink mylimąjį(-ją), žavitės kiekvienu galvos kryptelėjimu, kiekvienu kostelėjimu, blakstienų plastelėjimu. Geriate kiekvieną žodį ir jaučiate, jog galėtume net gyvybę paaukoti vardan to žmogaus... Tol, kol nusprendžiate, jog į jūsų meile neatsakoma pakankama meile. Tiesą sakant, neaišku, kuris variantas geresnis/blogesnis - kai išvis neatsakoma jokia meilės forma ar kai neatsakoma "pakankama" meile.... Žodžiu, kad ir kaip ten be būtų, tačiau abiem atvejais savo pačių rankomis pasmaugiame savo jausmus kitam žmogui. Negi dabar dalinsi savo meilę už dyką? Aš tau siunčiu meilę, o tu man ką? Nieko? Tai ir aš tada tau nieko neduosiu. Tiksliau, duosiu tau savo neapykantą, pagiežą, pyktį ir kerštą. Še, pasprink. 


Egoizmas taip stipriai įaugęs į mūsų kasdienybė, jog mes jo net nebe fiksuojame. Jei darome kam nors gerą darbą, mums teikia pasitenkinimą kito žmogaus džiaugsmas. Jei kito žmogaus džiaugsmas mums teiktų nemalonius jausmus, net į galvą neateitų ką nors dėl jo padaryti. Vadinasi darome gerus darbus pirmiausia dėl savęs, dėl savo džiaugsmo. Ir dar supykstame, jei mums už mūsų paslaugas nepadėkoja... :)  Padarome veiksmą, kuris suteikia mums teigiamas emocijas ir dar reikalaujame užmokesčio už mūsų pačių malonius potyrius! :)


Visi mes esame egoistai. Visi mūsų motyvai, net patys gražiausi, yra grįsti noru patirti malonias emocijas. Tik vieni žmonės malonias emocijas pajaučia tada, kai aplinkiniai jaučia nemalonias emocijas, o kitų džiaugsmas atneša daug džaugsmo kitiems žmonėms. Todėl nereiktų skirstyti žmonių į "blogiečius" ir "geriečius", nes ši sąvoka labai subjektyvi. Taip pat reiktų įsisąmoninti, jog gerus darbus darome dėl savęs pačių, nes mums tai teikia džiaugsmo. Ir tada nebeliks nusivylimo, jei mūsų pagalba bus atmesta arba neišgirsime žodžio "dėkui". Nebent "dėkui" ir yra tai, dėl ko padedame ir tik tą žodį išgirdę galim pajusti visišką pasitenkinimą....

7 mirtinos nuodėmės: puikybė

Ar kada galvojote, kodėl 7 mirtinos nuodėmės yra pavadintos mirtinomis? Pastaruosius kelis mėnesius išties daug apie tai mąstau. Esu tikra, jog dar ne viską iki galo įsisąmoninau, tačiau keliais pastebėjimais jau norėčiau pasidalinti su jumis.

Pvz., puikybė. Ar žinot, kad tai ji mus verčia labiausiai kankintis ir jaustis nelaimingais?

Įsivaizduokim, jog gimstame mes su puikiais žvilgančiais šarvais, kurie mus saugo nuo labai pavojingo pasaulio aplink. Šalia mūsų verda nesibaigianti Šviesos ir Tamsos kova, o mes tarsi šapeliai vėjyje blaškomi po mūšio lauką. Tai štai tie šarvai mus ir saugo nuo sužeidimų. O kiekviena mirtina nuodėmė yra įtrūkimas mūsų apsaugoje. Kuo didesnis polinkis kokiai nors ydai, tuo didesnis plyšys ir tuo daugiau priešiškų strėlių sminga į mūsų gležną kūnelį. Jokie Angelai Sargai čia negali padėti...

Puikybė - plyšys šarvuose ties širdimi. Kiekviena strėlė sminga tiesiai į mūsų švelnią, jautrią širdį... Puikybė sukelia neapsakomas, nepakeliamas kančias.... Kuo didesnė puikybė, tuo labiau trokštame, alpstame dėl pripažinimo. Svaigstame iš noro, kad kiti žmonės mumyse matyti vien tobulumą, tik tas sąvybes, kurių kartais nė neturime. Ir kenčiame nepaprastai dideles kančias, kai niekas, net mes patys, savęs nematome tokiais tobulais, kokiais norėtume būti....

Puikybė turi du kraštitinumus - kai žmogus save aukština kitus žemindamas ir kai žmogus save žemina kitus aukštindamas. Tai ta pati puikybė, tas pats dėmesio troškulys, tik priemonės jam gauti yra skirtingos. Nevaldoma puikybė verčia žmogų jaustis vis dažniau ir labiau skaudinamam aplinkinių - kaip gi mane, tokį nuostabų, galėjo kažkas nepastebėti, nepagirti? Kaip gali su manim, tokiu puikiu, nenorėti kas nors eiti pasivaikščioti? Kaip apie mane gali kas nors atsiliepti ar net pagalvoti nepakankamai gerai? Turbūt tas, netinkamai su manim besielgiant žmogus yra blogas, sugedęs iki pašaknų...  Na, gal kiek ir perspaudžiau aprašydama vidinį pokalbį, tačiau jei nors šešėlį atpažįstate, suprantate, ką noriu pasakyti.

Blogiausia, kad išsikerojusi puikybė neleidžia mums patiems jos pastebėti ir suvaldyti.

Kaip atpažinti savyje puikybę?
1. Jei iki šio sakinio galvojate, kad puikybės jumyse tikrai nėra ;)
2. Jei manote, kad vienų žmonių verta pasiklausyti, o kitų - laiko gaišimas.
3. Jei žmonės dažnai jus skaudina.
4. Jei dažnai nusiviliate kitais.
5. Jei nemėgstate savęs, nemylite savęs.
6. Jei dažnai jaučiate, kad žinote, ką apie jus galvoja kiti.
7. Jei apskritai jaučiate, kad žinote, ką kiti galvoja, kokie jie iš tikrųjų yra.
8. Jei atpažįstate puikybę kituose.
9. Jei kritika lengvai išmuša jus iš vėžių.
10. Jei jums svarbu, ką kiti mano apie jus.

Jei į bent vieną klausimą atsakėte "taip", kuo nuoširdžiausiai sveikinu - yra vilčių išsivaduoti iš kančių! Ypatingai kritiškais atvejais puikybė žmogui neleidžia net suvokti, jog ji jame yra. Išties, kartais puikybė visiškai apraizgo žmogų iš vidaus ir iš išorės ir mažai jam vilčių telieka paragauti nors trupinėlio laimės...

Ką daryti, kaip gelbėtis? Pirmiausia - nulenkti galvą. Ugdykimės nuolankumą ir dėkokime už bjaurius šefus, klastingus draugus, despotiškas anytas. Jei kas nors įžeidė - klaupkimės bent mintyse prieš tą žmogų ir kartokim jam: "Ačiū, aš tave myliu, atsiprašau, atleisk man". Jei nieks nepadėkojo ir dėl to nukabinai nosį - lenk žemai galvą visiems nepadėkojusiems ir džiaukis, kad tau parodė, kur yra plyšys apsaugoje. Piliulė nuo puikybės - neapsakomai karti. Bet tik iš pradžių! O paskui prasideda medus :) Žmonės tampa giedri  ir besišypstantys tarsi dangus po stiprios liūties su perkūnija. Gyvenimas tampa lengvu ir maloniu, nes niekas nebegali sužeisti tiesiai į mūsų švelnią, trapią širdį...

Kuo žinios skiriasi nuo pažinimo?

Ką išmoksti - ant pečių nesinešiosi. Tikra tiesa! Bet tik tiek.... Žinios mums kaip kelrodžiai, nuorodos, kur eiti. Taip pat tai raktai, atveriantys vartus į naujas vietas. Be žinių būtume bejėgiai. Bet vien žinios pačios savaime - nelabai ką ir reiškia mūsų gyvenime...

Tai, kad žinojimas sudaro tik 30 proc svarbiausių dalykų, įsitikiname kasdien. Bent jau aš! Pvz., ŽINAU, kad nereikia veltis į betikslius ginčus, bet kartais vis tiek nesusilaikau. ŽINAU, kad nesveika gerti kavą, tačiau vis tiek niekaip negaliu jos atsisakyti. ŽINAU, kad nepaprastai sveika ir naudinga kasdien daryti 5 tibeto pratimus, tačiau kartais tinginystė mane nugali. Ir ko vertos mano žinios tais momentais, kai pasielgiu kvailai?

Pacituosiu Omraam Mikhaël Aïvanhov žodžius iš knygos "Psichinis gyvenimas: elementai ir struktūros":

"Devyni dešimtadaliai žmonių eina gyvenimo paviršiumi: jie negyvena, nejaučia... kitaip tariant, jie neišgyvena esminio dalyko. Apie tai skaito, diskutuoja, bet savo kailiu neišbando. Viską reikia išgyventi, nes tik tai, kas išgyventa, liks jumyse amžinai. Taip, su savimi galėsite pasiimti tik tuos dalykus, kurie neišnyksta net po mirties, kitaip tariant, visa tai, ką patys esate patikrinę savo gyvenimu, siela, širdimi."

"Bet paprastai iš savo patyrimo žmonės nieko nesukuria, nes jų žinios tūno išskaidytos spintose, bibliotekose, ir tiek. Tai dar viena apsišvietusių žmonių spraga, kurią aptikau . Savo žiniomis jie nieko nekuria."

Kad ir kiek būsi apsiskaitęs, Gyvenimas pateiks tau netikėtą kontrolinį darbą ir tu, greičiausiai, papraščiausiai imsi ir susimausi. Ir bus visai nesvarbu, kiek protingų knygų perskaitei ta tema.

Turiu pripažinti, jog žmonės, kurių Facebook'o profiliuose vien tik mantros, vien tik šventų ar garsių žmonių citatos ir nei menkiausios nuorodos į asmeninį pasaulį, nuosavas mintis ar išgyvenimus - man kelia didelį nepasitikėjimą... Tuomet atrodo, jog tas žmogus tarsi išgaubtas veidrodinis burbulas - tuščias iš vidaus, tačiau atspindintis šviesą iš išorės... Aš verčiau pasitikėsiu tais, kurie gyvena, kurie džiaugiasi saulės šviesa, taškosi lietuje ir kupini vaikiško džiaugsmo traiško ploną leduką, kuris aptraukia balas vos spustelėjus speigui. Tokie žmonės ne svetimomis citatomis, o savo gyvenimu mus gali išmokyti daug daugiau, nei šimtai knygų krūvon sudėjus.

"Gyventi yra svarbiau nei šviestis"

Omraam Mikhaël Aïvanhov

Ego

Geras jis ar blogas? Ir kas jis išvis? Kodėl jį reikia mažinti, kam jis trugdo? Ar kažkuriuo gyvenimo momentu neuždavėt sau šių klausimų? Aš - uždaviau.

"Ego" lotynų (berods ir graikų) kalba reiškia "aš". Geriau pagalvojus, šį reiškinį/būseną geriausiai ir atspindi žodis "aš". Ego - tai savęs kaip individo suvokimas. Suvokti save kaip individą - blogai ar gerai?

Mano supratimu, ego nėra nei blogas, nei geras. Tiesiog jis mums trugdo suvokti Tikrąją Esmę. O ji yra ta, kad neegzistuoja tokio dalyko, kaip individualumas, kaip atskirumas nuo Dievo, nuo Sutverėjo. Visi mes esame kilę iš Jo, o tai reiškia, kad visi mes esame dalis Kažko Didesnio už tą kruopelę, kurią mes suvokiame, kaip "aš". Čia lyg mūsų kūno viena ląstelė staiga prarastų ryšį su mumis, pasijaustų visiškai vieniša ir imtų gyventi savarankiškai, mėginti savo vienos jėgomis susitvarkyti su problemomis... :)

Ar didelis ego visada reiškia egoizmą? Visai ne! Yra labai daug puikių žmonių, kurių labai didelis ego. Jie gali būti geri, dosnūs, jautrūs kitų žmonių rūpesčiams, tačiau vis tiek turėti didelį ego. Tačiau dažniausiai tokie žmonės neturi ryšio su Žeme...

Jei pas tokį žmogų stiprus ryšys su Dievu (jis pats meldžiasi arba kas nors nuoširdžiai ir dažnai meldžiasi už jį), jei tas žmogus jaučia poreikį dvasiniam tobulėjimui, tai dažniausiai didelio ego turėjimas nepalieka kažkokių didelių pasekmių, tik šiaip trugdo gyventi. Didelis ego tai kaip sunkus didelis akmuo ant kupros. O dar ir šio bei praeitų gyvenimų karma sveria pečius... Žodžiu - dvasingumas, nuoširdus ėjimas link Dievo, leidžia ryšį su Žeme nukirsti neskausmingai. O be stipraus ryšio su Žeme didelis ego nevirsta į egoizmą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis...

O štai tie, kurie neina dvasingumo link, ryšį su Žeme praranda skausmingesniais būdais. Juos dažnai ištinka kojų traumos, su kojomis susijusios ligos. Kitaip tariant  - Gyvenimas stipriai kerta per pakinklius žmogui su dideliu ego ir silpnu dvasiniu pasauliu.

Kaip sužinoti, koks pas jus ego? Štai klausimai, atsakykite į juos "taip" arba "ne".
1. Ar turit rūpesčių su kojomis?
2. Ar finansiškai tvirtai  "stovit ant kojų"? (jei nuolat trūksta pinigų, greičiausiai prastas ryšys su Žeme)
3. Ar jautriai ir ilgai išgyvenate savo (ar artimųjų) problemas?
4. Ar jūsų aplinkoje daug žmonių, kurie mėgsta daug aiškinti, daug kalbėti, nurodinėti, vadovauti? (aplinka - mūsų vidinio pasaulio atspindys. Jei jus supa egoistai, greičiausiai jūs - vienas iš jų).
5. Ar daugiau kalbate, nei klausote?
6. Ar atėję pas mokytoją jį dažnai nutraukiate ir imate dalintis savo žiniomis?
7. Ar jums nuolat akis bado tai, kad aplinkiniai nesupranta, nemoka, tad noriai padedate jiems viską išsiaiškinti ir suvokti?
8. Ar jaučiate, kad jei pats savim nepasirūpinsite - niekas kitas irgi nepasirūpins?
9. Ar galėtumėt apie save pasakyti, kad esate kovotojas? Na, pvz., kovotojas už teisybę?
10. Žmogus - pats savo likimo kalvis? (ar mes esame tik lėlės, valdomos Dieviško Asmens?)

Na, o dabar suskaičiuokite, kiek kartų pasakėte "Taip". Turbūt jau supratote, kad kuo daugiau "taip", tuo didesnis ego?

Dažniausiai žmogus, su dideliu ego (net jei jis ne egoistas, o tas, geresnis variantas :)), vis tiek ne iki galo supranta, kam tą ego mažinti. Ką gi...Galima ir nemažinti... Iš savo patirties žinau, kad kol ego didelis, jokie argumentai neįtikins, kaip gera turėti jį mažą... :)

Jei visgi nuspręsite mažint ego, tai meditacija jums padės (geriau, jei pirmą/us kartus medituotumėte su mokytoju, o mokytoju pasirinktumėte dvasingą žmogų). Taip pat naudingos knygos "Pokalbiai su Dievu", "Bhagavat Gita" ir pan. Žodžiu, ieškokite knygų, kurios ne moko kaip visko pasiekti gyvenime, o kaip su džiaugsmu  visko atsižadėti ir taip gauti šimtą kartų daugiau (ne tik dvasinių dovanų, bet ir materialių ;)).
Arba paprastų paprasčiausiai retsykiais susimąstykit - ar  tikrai esate vienišas, vienui vienas įmestas į šitą košę ir paliktas savarankiškai kapstytis?

Mūsų mažieji gelbėtojai, mūsų augintiniai

Turbūt nepriblokšiu jūsų pasakydama, kad visa, kas mus supa, yra gyva ir turi ne tik sielą, bet ir sąmonę. Uolų, žemės, medžių, žolių sąmonę mums sunku suprasti, nes jų laikas matuojamas šimtmečiais, tūkstantmečiais, mes esame tarsi vienadienis drugelis prieš juos. Tačiau štai gyvūnus mums suprasti yra žymiai lengviau.

Net jei neauginame namie keturkojų ar sparnuočių, vis tiek kasdien turim vienokį ar kitokį santykį su gyvūnais - dėvime jų odą, valgome jų mėsą, traiškome jų chitininius skeletus delnais ir batų kulnais...

Vedos sako, kad visi gyvi organizmai turi tokią pačią sielą - drugelio siela nesiskiria nuo dramblio, o dramblio siela lygiai tokia pati, kaip ir žmogaus. Vienintelis mus skiriantis dalykas yra fizinis apvalkalas, kurį mes gauname besisukant Samsaros ratui. Vienokį ar kitokį kūną gauname už praėjusio gyvenimo nuopelnus. Bet tik perėję tūkstančius pavidalų ir pagaliau tapę žmogumi, gauname progą išsilaisvinti iš to uždaro rato, kuriame tarsi žiurkėnai sukamės ir sukamės nesuskaičiuojamą daugybę tūkstantmečių...

Kadangi visi mes turime tą pačią sielą, karmą taip pat turime visi. Todėl hinduizme nužudyti gyvūną yra baisi nuodėmė, nes nutraukdami jų gyvenimą pasmerkiame sielą pakartoti gyvenimą dar kartą tame pačiame kūne, kitaip tariant - taip mes sustabdome sielos evoliuciją. Be abejo ir patys turime už tai atkentėti.

Naminiai gyvūnai savo karmą "atidirba" pasiimdami savo šeimininko karmą kartu su visomis lydinčiomis pasekmėmis - ligomis, traumomis ir net ankstyva mirtim. Naminis gyvūnas yra tarsi kempinė, kuri sutraukia visas negatyvias ir pozityvias šeimininko emocijas. Būtent todėl, laikui bėgant, augintinis ir supanašėja su šeimininku. Gyvūnas yra tarsi seifas, į kurį mes dažnai nesąmoningai krauname viską. Gerai būtų, jei krautume vien pozityvią energiją. Bet ten mes dedame ir visas nuoskaudas, pyktį, nusivylimą, nerimą, baimę, liūdesį. O ką krauname į seifą, tą paskui ir atgauname. Kodėl gyvūnai mus guodžia, kai  liūdime? Todėl, kad ten patys įdėjome meilę ir gailestingumą. O kodėl būna agresyvių gyvūnų, pvz., šunų? Todėl, kad šeimininkas sudėjo tiek agresijos, jog šuo nebe pajėgia tą agresiją suvaldyti.

Žinoma, kiekvienas gyvūnas turi ir savo karmą. Pvz., šiandien ryte mano Guzikas susipjovė su savo draugu Ogiu, kuris gal tris kartus didesnis už Guziką :) Iš smalsumo pradiagnozavau - gal čia aš neteisingai mąstau, veikiu ar neteisinga kryptim einu? Bet pasirodo, tai buvo grynai judviejų asmeninis reikalas, padiktuotas jų charakterių ir jų karmos :)

Pabaigai noriu pasiūlyti, kad atkreiptumėte dėmesį į savo gyvūną - koks jo charakteris, kokia sveikata? Jei jis dažnai serga ar patiria traumas, reikėtų labai susirūpinti savo sveikata. Nors gyvūnas ir pasiima sau tiek, kiek gali, žmogus dažnai turi tiek taršos, kad gyvūnas nepajėgia pasiimti sau visko. Vadinasi toliau seks ir šeimininkui ligos ar nelaimės. Taip patį grėsmingas signalas, jei jūsų gyvūnai nuolat žūna. Pasiėmę jūsų negatyvią karmą, jūsų negatyvų mąstymą ar tiesiog jūsų problemas ir dėl to praradę savo sveikatą ar gyvenimą, gyvūnai šoka didelį šuolį evoliucijos laipteliais aukštyn. O štai mes liekame be savo "seifiuko", patys savarankiškai tvarkytis su savo problemomis...

Mus valdantys demonai

Norim tai pripažinti, ar nenorim, daugelį dalykų darome ne sava valia. Aš nekalbu apie Dievišką valią, kuriai paklusti yra didžiausia dovana mums patiems. Nee... Kalbu apie žemutinių pasaulių gyventojus, kurie minta mūsų negatyvia energija, todėl, tarsi ūkininkai, augina sau maistui galvijų bandą...

Jūs man pasakykit, koks sveiko proto žmogus laisva valia norėtų atrodyti taip:

Internetas pilnas panašių nuotraukų. Nemanau, jog prieš pradėdami vakarėlį šie žmonės tikėjosi, kad jis baigsis šitaip ir dar bus paviešinta internete...

Jūs galite sakyti, kad alkoholį vartojate saikingai, jog netgi medikai nustatę teigiamą alkoholio poveikį, jei jis vartojamas mažomis dozėmis. Ką gi. Mažų dozių nebūna. Pasirodo tik 5 procentai visų nuo alkoholio priklausomų žmonių yra benamiai, degradavę, amoralūs. Likę procentai yra darbingi žmonės, siekiantys karjeros ar užimantys aukštus postus. Jei pakeliat didelius alkoholio kiekius, tai yra labai rimtas signalas, jog tapote priklausomu.

"Be priklausomybės, alkoholis sukelia apie 60 skirtingų ligų ir sutrikimų, įskaitant traumas, psichikos ir elgesio sutrikimus, skrandžio ir žarnyno veiklos sutrikimus, įvairios lokalizacijos vėžines ligas, širdies ligas, imunologinius sutrikimus, plaučių ligas, skeleto ir raumenų ligas, reprodukcinius sutrikimus, prenatalinius pakitimus, įskaitant padidėjusią priešlaikinio gimdymo riziką ir mažą svorį gimimo metu."

Citata paimta iš čia

 Pabandykite kada nors įsiklausyti į savo pojūčius, kas vyksta jūsų organizme ir smegenyse išgėrus alkoholio, o tada pabandykite pajausti ar tai natūralu, ar ne. Jei vargina stresas ir manote, jog išlenkta taurelė padės jo atsikratyti... Tai tik dar vienas įrodymas, jog nebe pajėgiate blaiviai mąstyti ir vertinti kas jums tinka. O jei žalojate save prieš savo valią esate ne kas kita, o kažkieno maistui auginamas galvijas...

Tas pats ir su rūkymu. Jau ko ko, bet informacijos apie rūkymo žalą tikrai netrūksta, cigarečių kainos pasiutusiai auga ir ką - vis tiek labai daug žmonių rūko. Aš, kaip rūkęs ir metęs, vėl pradėjęs ir vėl metęs rūkyti žmogus, visai objektyviai galiu įvertinti savijauta ir mintis rūkant ir atsikračius šio žalingo užsiėmimo. Nors jautiesi blogai, nors neskanu, nors nesinori rūkyti, nors žinai, kad kenkia, vis tiek rūkai. Nes nenori pripažinti, kad esi narkomanas ir negali mesti rūkyti vos panorėjęs. Vis bandai save įtikinti, kad tu rūkai nes nori, o ne todėl, kad nebegali nerūkyti... O kodėl?  Kodėl mes, šiaip kasdieniame gyvenime būdami tokie atkaklūs, darbštūs, linksmi, išradingi, esame visiškai bevaliai rūkaliai?

Buvau parinkusi baisesnes nuotraukas rūkymo žalai iliustruoti, norėjau įdėti kaip atrodo burnos vėžys. Bet vaizdas buvo toks siaubingas, kad išėmiau... :(

Kita priklausomybė - kava ir arbata. 

Labai nustebau, kai prieš kažkiek laiko sužinojau, jog kofeinas yra dar vienas legalus narkotikas (šalia mums puikiai žinomų cigarečių ir mažiau žinomo balto rafinuoto cukraus).

"Kofeino poveikis yra toks pat kaip ir botago arkliui. Botagas neduoda arkliui daugiau jėgų, bet, reaguodamas į skausmą ir taip patirdamas stresą, arklys kurį laiką sugeba palaikyti tempą ar net bėgti greičiau. Tačiau tai veikia trumpai, ir anksčiau ar vėliau efektas nusidėvi, o gyvulys, net ir plakamas botagu, nebeturi jėgų greičiau lėkti. Tas pats ir su žmonėmis, kuri laiką kofeinas veikia, bet per ilgesnį laiką organizmas yra nualinamas, ir reikalauja vis daugiau ir stipresnės kavos, bet po dar kurio laiko ir tai nebepadeda."

Jei įdomu, didelį straipsnį apie cukrų ir kavą galite pasiskaityti čia. Nuo savęs pridursdiu, kad vaišnavų kultūroje, paremtoje daugiau nei 5000 metų skaičiuojančiomis Vedomis, ne veltui negeriama nei kava, nei arbatžolių arbata. Ir puikiai žinau kaip sunku jos, kavos, atsisakyti... Pamenu kokį stresą įvarė vien mintis, kad viskas, kavos nebe gersiu... :) Turiu pripažinti, kad dar nesugebėjau atsikratyti šios priklausomybės, tad palinkėkite man sėkmės :)

Beje, ar pastebėjote, kiek daug jaunimo (jau ir senimo) geria energetinius gėrimus?

Baisu žiūrėti, kokiais kiekiais maukia energetinius gėrimus moksleiviai... Apie kofeino žalą jau rašiau, o juk energetiniuose gėrimuose kofeino kur kas daugiau, nei kavos puodelyje. Jau nekalbant apie kitus priedus...

Taigi, kas valdo mūsų gyvenimą? Mes patys? Ar visgi leidžiamės būti valdomi (ir valgomi) kitų? 

Tyla

Kalbėjimas - sidabras, o tylėjimas - auksas. Išmintingi mūsų protėviai buvo, nes žinojo tikrąją tylos vertę.

Šiandien gyvename triukšme ir chaose. Ūžia, birbia mašinos, tuksi praeivių kojos, klega šimtai burnų, o ne gana viso to, dar ir galvoje rėkauja minia minčių.

Mes taip pripratom prie mus supančio ir mūsų pačių kuriamo triukšmo, kad bijome tylos. Pasakykit, ar vairuodami automobilį įsijungiate radiją? O grįžę namo, ką tučtuojau darote? Daugumos namuose nuolat burba įjungtas televizorius, kompiuteris, o dažnai ir televizorius, ir kompiuteris kartu.

"Tyla yra tobulumo kalba, o triukšmas - išraiška defekto ar anomalijos, ar gyvenimo, kuris dar nesutvarkytas, anarchiškas ir kurį reikia dar suvaldyti, nušlifuoti."

"Kai kokia nors mašina ar variklis ima gesti, jie pradeda skleisti triukšmą. Inžinieriai dabar stengiasi konstruoti tylius aparatus, nes jie žino, jog tai  - tikroji kokybė. Tyla visada tobulumo ženklas.
Net skausmas yra triukšmas, kuris mus perspėja, kad mūsų organizme kas nors ima strigti. Sveiko kūno organai būna tylūs."

Gamtoje taip pat nėr tylos, tačiau ten triukšmas kitoks, jis gyvas, kuriantis, padedantis išsaugoti sielos ir kūno sveikatą. O dabar mes nuo gamtos ne tik atitolę, bet dar ir užsibarikadavę neįveikiama triukšmo siena. Ar vasarą daug poilsiautojų prie ežero tyliai būna harmonijoje su juos supančia gamta? BUM BUM BUM, net visas miškas aidi nuo visu garsu įjungtos muzikos automobilyje...

"Daugybė žmonių triukšmauja tik dėl to, kad būtų pastebėti! Jie garsiai kalba, juokiasi, ateina į susirinkimus, ksai visi jau būna susirinkę, klegėdami stumdo kėdes ir mėto rašiklius vien tam, kad atkreiptų į save dėmesį. Triukšmauti jiems - būdas pasireikšti, parodyti, kad jie yra. Na, jiems derėtų žinoti, kad garsiausiai skamba tuščios statinės - jos iškart būna pastebėtos!"

"Mums reikia tylos, o ypač - gamtos tylos, nes gamtoje glūdi mūsų šaknys. Būdami vieni miške ar kalnuose, kartais pasijuntame perkelti į labai tolimą praeitį, kitą epochą, kai žmonės bendraudavo su gamtos jėgomis ir dvasiomis. Ir net staiga išgirdę paukščio giesmę ar krioklio šniokštimą jaučiame, kad šie garsai yra tylos dalis. Jie jos nenaikina, priešingai - pabrėžia."

Tyla - ramybės, harmonijos, tobulumo išraiška. Jei mums reikia triukšmo, kas gi dedasi mūsų viduje? Jei tyla netraukia, jei baisu išjungti radiją ar televizorių, kad tik neliktume tyloje, jei tyla asocijuojasi su vienatve, reiškia nėra harmonijos, pusiausvyros viduje, reiškia siela sunkiai serga...

Tylos neįmanoma sukurti ir jos pamėgti neįmanoma neturint jausmų, minčių ir fizinės harmonijos. Tą harmoniją labiausiai ardo negatyvios mintys, negatyvus nusiteikimas savo, kitų, gyvenimo atžvilgiu. Pyktis, pavydas, godumas, aistra - štai didžiausi tylos ardytojai. Harmoningas žmogus jaučiasi gerai, jis tarsi be priežasties nuolat jaučiasi laimingas. O disharmonija mus verčia jaustis nelaimingais tarsi be jokios priežasties. Triukšmaudami mes kuriame gamtos, visatos disharmoniją, sutrikdome didžiulio kosminio organizmo veiklą ir tampame piktybiniu augliu, kurį reikia nedelsiant pašalinti.

"Nemanykite, kad tyla tuščia ir nebyli, ne, tyla gyva, virpanti, ji kalba, dainuoja. Bet mes ją girdime tik tada, kai mumyse nustoja aidėję būgnai. Kontempliuodami, melsdamiesi, medituodami vieną dieną mes išgirsime tylos balsą. Kai pagaliau nurims visos chaotiškos jėgos, tyla priartės, išplis ir apgaubs mus savo nuostabiu apsiaustu. Mus apšvies šviesa ir staiga mes pajausime viršum savęs tvyrančią galingą jėgą - tai ji mus valdo, tai ta tyla, iš kurios užgimė visata ir į kurią ji vieną dieną grįš"


Visos citatos iš Omraam Mikhael Aivanhov "Tylos kelias"

Kaip apsisaugoti nuo nužiūrėjimų, prakeikimų ir pagadinimų?

Guardian Angel by Sandra Kuck

Kaip apsisaugoti nuo nužiūrėjimų, prakeikimų ir pagadinimų? Šis klausimas ir man labai aktualus... Atrodo gyveni sau ramiai, stengiesi mąstyti pozityviai, praktikuoji Reiki, o vis tiek labai lengvai prisikabina visokie pagadinimai...

Nežinau, kiek būčiau užtrukusi, kol pati susiprotėčiau, tad esu labai dėkinga Virginijui Mockui, nurodžiusiam kryptį, kuria lnkme eiti - gerai veikianti žmogaus energijos sistema primena besisukantį vilkelį ar kamuolį.

 Truputi nukrypsiu nuo temos, bet ieškodama besisukančio kamuolio pavyzdžio radau štai ką:

Žodžiu, esmė ta, kad prie besisukančio objekto nieks prilipti negali, tik atšokti nuo jo. Taigi, išvada seka labai paprasta - bjaurastis limpa tada, kai energetika sukasi lėtai arba išvis sustojusi, tad reikia ieškoti priemonių, kurios aktyvina, normalizuoja, harmonizuoja, reguliuoja energijos judėjimą.

Žinoma, mano ieškojimų ir atradimų sąrašas dar neišsamus, nes per amžius žmonija sugalvojo šimtus būdų, šimtus kelių į sveiką ir laimingą gyvenimą. Tereikia tik išsirinkti tai, kas tinka mums labiausiai.

Pradėsiu nuo to, ką asmeniškai išbandžiau ir kas man pasirodė efektyviausia:

5 Tibeto pratimai

Jei skaitėte mano ankstesnį įrašą apie labai realius pavojus, jau žinote, kad yra pavojinga net trumpai pabendrauti su negatyviais, degraduojančiais žmonėmis, žiūrėti jiems į akis... Pastebėjau, kad pagadinimas ("porcha") man pasireiškia kaulų laužymu, skaudama galva. Jei pabendravę su piktais, pavydžiais, įvairiais būdais besisvaiginančiais žmonėmis netrukus imate blogai jaustis, siūlau išmėginti garsiuosius 5 Tibeto pratimus, man jie labai padeda. 

Apie šiuos pratimus taip pat parašyta ir knyga, ją galima rasti Lietuvos knygynuose. Štai knygos anotacija:

Legenda pasakoja, kad nepasiekiami Himalajų kalnai slepia paslaptį, kuri būtų išvadavusi konkistadorą Poncė de Leoną nuo bevaisių amžinosios jaunystės šaltinio paieškų Amerikoje. Iš kartos į kartą Tibeto vienuoliai perduoda pratimų kompleksą, kuris iki gilios senatvės padeda išsaugoti jauną ir sveiką kūną.

Dar žinomi kaip Penki Tibetiečiai, šie kadaise slapti pratimai dabar prieinami ir vakariečiams knygoje „Jaunytės šaltinis: 5 Tibeto pratimai", kurios pirmasis leidimas pasirodė dar 1939 m. Peteris Kelderis pradeda nuo pasakojimo, kaip sužinojo apie tai iš pulkininko Bredfordo, paslaptingo britų armijos atsargos karininko, parsivežusio paslaptį iš kelionių po Himalajus. „Jaunystės šaltinis: 5 Tibeto pratimai" – praktiniai nurodymai, kaip atlikti visus penkis pratimus, primenančius jogos pozas. Jiems kasdien užtenka keliolikos minučių, o praktikuojantys džiaugiasi išaugusia energija, tirpstančiu svoriu, geresne atmintimi, atsigavusiais plaukais, dingusiais skausmais ir tiesiog grįžusia jaunyste.

Kaip veikia 5 Tibeto pratimai

Šių penkių pratimų veikimo mechanizmas gana paprastas. Žmogaus kūne yra septynios pagrindinės čakros (energijos centrai). Žmogui senstant energijos centrai silpsta, o gyvybiškai svarbi energija blokuojama arba sulaikoma - taip atsiranda ligos, vyksta senėjimas. Greičiausias būdas susigrąžinti jaunystę, sveikatą ir gyvybingumą - pradėti šiems energijos centrams vėl normaliai veikti. Tai gali padaryti penki paprasti pratimai, apjungiantys dvidešimt vieną jogos pratimą. Kiekvienas iš jų atliekamas nuo 3 iki 21 karto ir būtinai kasdien.

Reguliariai praktikuojant 5 Tibeto pratimus:

Sumažėja stresas ir raumenų įtampa

Subalansuojama kūno energijos sistema

Auga fizinis pajėgumas ir lankstumas

Didėja raumenų tonusas

Gerėja virškinimas

Valomas organizmas

Dingsta dvigubas pagurklis

Sustiprėja pilvo presas, sumažėja liemens apimtis

Taisosi laikysena

Gerėja atmintis

Nebekankina dažna nuotaikų kaita

Pagerėja bendra savijauta

Iš savo patirties galiu pasakyti pridurti, kad svarbiausia nepersistengti iš pradžių. Tikrai užtenka pirmas kelias savaites daryti vos po kelis kartus kiekvieną pratimą, efektas jaučiasi labai stipriai ir iš karto. Sunkiausia ryte prisiversti juos pradėti daryti :)

Manau, kad net nebūtina daryti 5 Tibeto pratimus. Užtenka reguliariai sportuoti. Nepersistengti, bet ir neaptingti. Ne veltui sakoma - sveikame kūne sveika siela. 

Pozityvus mąstymas

Frazę "sveikame kūne sveika siela" galima ir perfrazuoti - "sveika siela sveikame kūne".

Turbūt neįmanoma pervertinti pozityvaus mąstymo svarbos. Pozityvus mąstymas, pozityvus požiūris daro tikrus stebuklus. Ir nereikia net keisti savo charakterio iš esmės, laužyti save skausmingai ir per kančias. Užtenka labai paprastų dalykų. Vienas iš jų yra havajietiškas mokymas ho'oponopono. Keistas pavadinimas, pripažįstu. Tačiau esu dėkinga Gyvenimui, kad atsiuntė man Joe Vitale knygą "Jokių ribų".  Jie norėsit, paskaitysit, bet pradžiai užteks pakartoti:

Ačiū

Aš Tave myliu

Atsiprašau

Atleisk man

Kam adresuoti šiuos žodžius? Sau. Dievui. Jus sunervinusiam žmogui ar situacijai. Ligai. Draugui. Giminaičiui. Kolegai. Šuniukui.

Tačiau didžiausias atradimas prasideda tada, kai suvokiate, jog esate atsakingas už viską, kas nutinka šiame Pasaulyje, gero ir blogo. Kaip Joe knygoje rašė - ar krentant medžiui miške pasigirsta garsas, jei jo nėra kam išgirsti? Taip ir visa tai, kas nutinka aplink mus, ką sužinome iš spaudos ar TV, visa, kas vienaip ar kitaip mus sujaudina, yra mūsų atsakomybė. Todėl turime suvokti, kad tai mūsų praeitų gyvenimų rezultatus matome šiandien ir už juos atsakome. Galų gale, visi mes esame Viena, tad esame atsakingi ir už kitų žmonių darbus, ne tik už savo.... Bet apie tai gal pagalbėkim kitą kartą, gerai? O kol kas pamėginkim kasdien rasti progų bent jau mintyse ištarti šiuos 4 paprastus žodžius....

O jei per sunku pajausti atsakomybę už Afrikoje badaujančius vaikus, galima netgi dar paprasčiau transformuoti savo sąmonę. Tiesiog palinkėti visiems laimės. Paprasta, bet efektas - milžiniškas! 

Dienos režimas

Vedos sako, jog tas, kuris nesilaiko Saulės diktuojamo ritmo, negali būti laimingas. Tokį žmogų anksčiau ar vėliau ims persekioti nelaimės, ligos ir praradimai. Viskam yra savas laikas ir trukmė. Saulė, keliaudama dangaus skliautu, labai stipriai įtakoja žmogaus organizmą. Kadangi neįmanoma pakeisti Saulės judėjimo, geriau su tuo susitaikyti, pažinti ir griežtai laikytis taisyklių. 

Galima pradėti nuo pačio paprasčiausio dalyko - laiku gultis ir laiku keltis. Vedos sako, kad suaugusiam žmogui pakanka 6 valandų miego ir geriausia eiti miegoti 3 valandoms iki vidurnakčio ir keltis praėjus 3 valandoms po jo. Žodžiu, miegoti turime maždaug nuo 21 iki 3 val. ryto. Arba bent jau pasistengti atsikelti iki 6 val. ryto. 

Žinoma, ne kiekvienas galės drastiškai pakeisti savo dienotvarkę. Torsunovas pataria kasdien 5-10 min. gultis anksčiau ir 5-10 min. keltis anksčiau. 

Įdomu tas, kad jei jūs ne tik esate beviltiškas pelėda, bet ir gimėte vakare/naktį (kas iškart rodo jus esant užprogramuotu pelėda), tai reiškia, jog praeituose gyvenimuose nuolatos nepaklusdavote laikui, tad dabar, nors ir stengiatės gyventi teisingai, susiduriate su begale sunkumų.

Kodėl svarbu anksti eiti miegoti?

Intelektas ir protas ilsisi nuo 21 iki 23 val. Jei nuolat gulatės vėliau, vadinasi ir jūsų protas su intelektu  dorai nepailsi. O  tai galų gale virsta rimtomis problemomis - sunku koncentruoti dėmesį, sunku atsilaikyti prieš žalingus įpročius (arba tie žalingi įpročiai ima jus traukti), tampate konfliktinių situacijų priežastimi. 

Jei žmogus nemiega tarp 23 iki 1 val. nakties, nukenčia pranos cirkuliacija organizme, o tai reiškia raumenų ir nervų sistemos sutrikimus. Jei kaip taisyklė gulatės 1 val. nakties, tuomet nenuostabu, kad jus valdo pesimizmas, vangumas, sunkumas, nuovargis. 

O jei žmogus nemiega tarp 1 val. ir 3 val., nukenčia jo emocinė energija, o tai iššaukia irzlumą, agresiją.

Kaip gi galima mąstyti pozityviai, jei dorai nepailsėjote? Ir ar įmanoma prisiversti daryti 5 Tibeto pratimus, jei esate suirzęs, vangus ir pervargęs? 

Daugiau apie dienos režimą skaitykite čia. Arba dar galite pasiskaityti Dariaus Ražausko puslapyje .

Taip pat galite paklaustyti Donato Janickio paskaitą. :) Čia kalbama ne tik apie teisingą laiką, bet ir apie teisingas mintis atsikėlus. 

Neatrodo labai sunku, tiesa? Ir man neatrodo. Todėl stengiuos viso to laikytis. Negaliu sakyti, kad sekasi be problemų, bet jau imu matyti rezultatus, tad motyvacija tik didėja! 

Prisijungsit? :)

Labai realūs pavojai

Dies Irae by Jeroen van Valkenburg

"Ypač norėčiau pabrėžti, kad atsižvelgiant į dvasinio pasaulio prigimtį, geriau ten visai nesiskverbti, negu skverbtis be vedlio, kaip kad, savo nelaimei, dauguma daro. Jie prisiperka knygų, kuriose išdėstytos susikaupimo, meditacijos ar kvėpavimo technikos, skubotai pradeda daryti pratimus, o šie galiausiai sutrigdo juos fiziškai ir psichiškai. Jau verčiau šie žmonės nebūtų tokie atkaklūs!

Mane visada stebina faktas, kad žmonės, kuriems neateina į galvą kopti į kalną be vedlio, štai taip vieni pradeda tyrinėti psichinį pasaulį, kur pavojai daug didesni, nei paklysti, nukristi į prarają ar pakliūti po sniego lavina. Jie atseit išsivers patys! Štai kodėl tarp vadinamųjų spiritualistų tiek daug pakrikusių nervų žmonių. Jie šoko štai taip, be vedlio, ir pražuvo..."

Omraam Mikhaël Aïvanhov "Kas yra dvasinis mokytojas?"

Atrodytų, kad pavojų kelia tik tai, kas realu, kas gali tau sugurinti nosį, pasisąvinti turtus ar kaip nors kitaip pakenkti brangiam fiziniam kūnui. Argi nesame girdėję apie kitus pavojus? Pvz., kaip pavojinga kviesti dvasias su ant siūlo pakabinta adatėle (kažin, kiek žmonių, skaitanių šias eilutes, nėra to darę vaikystėje? :) Bet, kaip jau ne kartą sakiau - žinoti ir suvokti, įsisąmoninti, yra skirtingi dalykai... 

Pasaulis, kuriame gyvename, yra itin subtilus. Ne veltui sakoma - Lietuvoje drugelis treptelėjo koja, o Tailande kilo žemės drebėjimas... Visi mes esame susieti nematomomis stipriomis gijomis. Manot tik pikti raganiai ar juodos sielos gali uždėti prakeikimą? Visai ne! Pasirodo užtenka tik... pikto palinkėjimo. "Kad tave velniai nujotų!" - ar tikrai nieko nereiškia šis palinkėjimas ir ar tikrai nieko nenutinka jį ištarus (ir pasiuntus) žmogui? O kaip gi kiti palinkėjimai, kurių tikrai ne kartą ir ne vienam žmogui bent jau mintyse esam siuntę? "Kad tave Dievas nubaustų!", "Kad kas nors su tavim pasielgtų taip, kaip tu su manim pasielgei!". Pastaruoju atveju tarsi ieškome teisingumo, bet... Iš nukentėjusiojo tampame agresoriais su visomis iš to išplaukiačiomis pasėkmėmis. Dievas sukūrė puikią sistemą: ką pasiųsi, tą gausi atgal. Tad nereikėtų imtis baudėjo vaidmens, kad atstatytume teisingumą. Jis ir taip bus atstatytas be mūsų įsikišimo... Tai yra taip pat tikra ir neginčijama kaip ir tai, jog mestas akmuo nukrenta ant žemės, jei vaikštai po lietų - sušlampi, po dienos ateina naktis, po žiemos - pavasaris.

Arklio saugokis iš užpakalio, karvės  iš priekio, o blogo žmogaus - iš visų pusių. Protėviai dar ir kaip žinojo, ką sako. Su nemaloniu žmogumi neverta bendrauti jokiomis aplinkybėmis, ypač iš mandagumo, kad "nepatogu" nebendraut. Nežinau, kaip su tuo nepatogumu, bet paskui žymiai nepatogiau gyventi su to žmogaus uždėtu pagadinimu. Pagadinimas - tai užsiteršimas negatyvia negatyvaus žmogaus energija. Jei šalia nuolat sukiojasi viskuo nepatenkintas žmogus, nesistebėkite, kad jus persekioja įvairūs nesklandumai, trukdžiai...  

Jei vien buvimas šalia pikto žmogaus gadina kitų gyvenimą, tai žiūrėti į akis tokiam žmogui taip pat labai nepatartina. Akys - sielos veidrodis, langas į mūsų širdį. Ne veltui žvaigždės taip mėgsta slėpti akis po tamsiais akiniais. Pikti žmonės skleidžia daug blogos energijos ir per akis. Bet nužiūrėti gali ne tik užkietėję nusikaltėliai. Nužiūrėti gali ir bičiuliai, giminės, kolegos. Štai pažvelgs jums į akis ko nors užpavydėjęs draugas ir viskas, jau esat nužiūrėtas. Baisoka, tiesa?  Todėl geriau ir patys nežiūrėkit niekam į akis, jei jaučiatės suirzę, nepatenkinti, pikti, pavydintys... 

"Jau keli dešimtmečiai girdime daug šnekant apie pasąmonę. Deja, ėmęsi ją tyrinėti psichoanalitikai nežino, į kokias pavojingas žmogiškosios esybės sritis jie braunasi. Tai sritys, kuriose susigrūdusios visos priešistorinės pabaisos: dinozaurai, brontozaurai, diplokokai!... Taip, visos šios pabaisos gyvos. Žemės paviršiuje jos seniai išnuko, bet žmoguje insstinktų, jausmų, troškimų pavidalu tebegyvuoja. Tai, kad išnyko jų fizinis kūnas, nereiškia, kad išnyko ir astralinis. Visi gyvūnai, ne tik prišistoriniai, per savo astralinį kūną tebėra žmogaus pasąmonėje. Todėl psichoanalitikai kai kurių sutrikimų priežasčių ieško žmogaus pasąmonėje ir, naršydami po giliausius klodus, pažadina žvėris, kurie puola drąskyti žmogų"

Omraam Mikhaël Aïvanhov "Psichinis gyvenimas: elementai ir struktūros"

"Žinoma, jei norite, galite su pabaisomis ir piktosiomis dvasiomis pasigalynėti, bet žinokite viena: jei kovosite tik savo jėgomis, būsite sutraiškytas, prarytas, sunaikintas. Pirmiausia būtina susilieti su šviesos pasaulio aukščiausiomis dvasiomis; paprašykite, kad jos duotų jums ginklų, kad jus saugotų, ir tik tada stokite į kovą: pamačiusios, kad esate ginkluotas, piktosios dvasios išsilakstys"

Omraam Mikhaël Aïvanhov "Psichinis gyvenimas: elementai ir struktūros"

Būkim atsargūs, saugokimės, saugokime savo artimuosius. Vien tai, kad negalim pačiupinėti, nesumenkina didelių pavojų realumo. Žinoma, jei esame visiškai sveiki, jei energetika veikia nepriekaištingai, jei mintys tyros, o emocijos pažabotos, jei tikėjimas tvirtas ir einame atsukę veidą į šviesą už parankės angelui, esame visiškai saugūs, nei prakeiksmai, nei nužiūrėjimai, nei pagadinimai neprilips. Bet net didiesiems dvasiniams mokytojams tobulos pusiausvyros reikia siekti kiekvieną akimirką... Tik nusilpsta dėmesys ir tampame pažeidžiami. Žymiai lengviau tiesiog vengti piktų, nemalonių žmonių, ypač tų, kurie pražudė savo gyvenimą - narkomanų, alkoholikų, degradavusių žmonių...