7 mirtinos nuodėmės: puikybė

Ar kada galvojote, kodėl 7 mirtinos nuodėmės yra pavadintos mirtinomis? Pastaruosius kelis mėnesius išties daug apie tai mąstau. Esu tikra, jog dar ne viską iki galo įsisąmoninau, tačiau keliais pastebėjimais jau norėčiau pasidalinti su jumis.

Pvz., puikybė. Ar žinot, kad tai ji mus verčia labiausiai kankintis ir jaustis nelaimingais?

Įsivaizduokim, jog gimstame mes su puikiais žvilgančiais šarvais, kurie mus saugo nuo labai pavojingo pasaulio aplink. Šalia mūsų verda nesibaigianti Šviesos ir Tamsos kova, o mes tarsi šapeliai vėjyje blaškomi po mūšio lauką. Tai štai tie šarvai mus ir saugo nuo sužeidimų. O kiekviena mirtina nuodėmė yra įtrūkimas mūsų apsaugoje. Kuo didesnis polinkis kokiai nors ydai, tuo didesnis plyšys ir tuo daugiau priešiškų strėlių sminga į mūsų gležną kūnelį. Jokie Angelai Sargai čia negali padėti...

Puikybė - plyšys šarvuose ties širdimi. Kiekviena strėlė sminga tiesiai į mūsų švelnią, jautrią širdį... Puikybė sukelia neapsakomas, nepakeliamas kančias.... Kuo didesnė puikybė, tuo labiau trokštame, alpstame dėl pripažinimo. Svaigstame iš noro, kad kiti žmonės mumyse matyti vien tobulumą, tik tas sąvybes, kurių kartais nė neturime. Ir kenčiame nepaprastai dideles kančias, kai niekas, net mes patys, savęs nematome tokiais tobulais, kokiais norėtume būti....

Puikybė turi du kraštitinumus - kai žmogus save aukština kitus žemindamas ir kai žmogus save žemina kitus aukštindamas. Tai ta pati puikybė, tas pats dėmesio troškulys, tik priemonės jam gauti yra skirtingos. Nevaldoma puikybė verčia žmogų jaustis vis dažniau ir labiau skaudinamam aplinkinių - kaip gi mane, tokį nuostabų, galėjo kažkas nepastebėti, nepagirti? Kaip gali su manim, tokiu puikiu, nenorėti kas nors eiti pasivaikščioti? Kaip apie mane gali kas nors atsiliepti ar net pagalvoti nepakankamai gerai? Turbūt tas, netinkamai su manim besielgiant žmogus yra blogas, sugedęs iki pašaknų...  Na, gal kiek ir perspaudžiau aprašydama vidinį pokalbį, tačiau jei nors šešėlį atpažįstate, suprantate, ką noriu pasakyti.

Blogiausia, kad išsikerojusi puikybė neleidžia mums patiems jos pastebėti ir suvaldyti.

Kaip atpažinti savyje puikybę?
1. Jei iki šio sakinio galvojate, kad puikybės jumyse tikrai nėra ;)
2. Jei manote, kad vienų žmonių verta pasiklausyti, o kitų - laiko gaišimas.
3. Jei žmonės dažnai jus skaudina.
4. Jei dažnai nusiviliate kitais.
5. Jei nemėgstate savęs, nemylite savęs.
6. Jei dažnai jaučiate, kad žinote, ką apie jus galvoja kiti.
7. Jei apskritai jaučiate, kad žinote, ką kiti galvoja, kokie jie iš tikrųjų yra.
8. Jei atpažįstate puikybę kituose.
9. Jei kritika lengvai išmuša jus iš vėžių.
10. Jei jums svarbu, ką kiti mano apie jus.

Jei į bent vieną klausimą atsakėte "taip", kuo nuoširdžiausiai sveikinu - yra vilčių išsivaduoti iš kančių! Ypatingai kritiškais atvejais puikybė žmogui neleidžia net suvokti, jog ji jame yra. Išties, kartais puikybė visiškai apraizgo žmogų iš vidaus ir iš išorės ir mažai jam vilčių telieka paragauti nors trupinėlio laimės...

Ką daryti, kaip gelbėtis? Pirmiausia - nulenkti galvą. Ugdykimės nuolankumą ir dėkokime už bjaurius šefus, klastingus draugus, despotiškas anytas. Jei kas nors įžeidė - klaupkimės bent mintyse prieš tą žmogų ir kartokim jam: "Ačiū, aš tave myliu, atsiprašau, atleisk man". Jei nieks nepadėkojo ir dėl to nukabinai nosį - lenk žemai galvą visiems nepadėkojusiems ir džiaukis, kad tau parodė, kur yra plyšys apsaugoje. Piliulė nuo puikybės - neapsakomai karti. Bet tik iš pradžių! O paskui prasideda medus :) Žmonės tampa giedri  ir besišypstantys tarsi dangus po stiprios liūties su perkūnija. Gyvenimas tampa lengvu ir maloniu, nes niekas nebegali sužeisti tiesiai į mūsų švelnią, trapią širdį...