2012 m. liepos 5 d., ketvirtadienis

Netikras ego - akmuo po kaklu

Dar kartą norėčiau grįžti prie ego temos. Apie ego, kas jis, kuo jis trugdo, rašiau anksčiau. Dabar noriu panagrinėti dar vieną netikro ego aspektą - kaip didelis netikras ego verčia mus jaustis labai nelaimingais.

Netikras ego, paprastai sakant, yra mūsų prisirišimas prie materijos ir susitapatinimas su fiziniu kūnu. Juk mes iš tikrųjų esame amžinos ir nepažeidžiamos sielos, tačiau, patekus į šį materialų pasaulį, mums galvas apsuka majos - materialaus pasaulio iliuzijos. Triologijos "Matrica" kūrėjai tikrai turėjo realų pagrindą scenarijui... :) Visa, ką patiriam, yra tik iliuzija...

Kuo didesnis netikras ego, kuo didesnis prisirišimas prie kūno ir susitapatinimas su juo, tuo didesnias kančias mes patiriame. Nes taip jau yra, kad šiame pasaulyje mūsų kūneliui nuolat kas nors nutinka - tai nusimušam pirštą, tai susergam kokia nemalonia liga, tai pritrūkstam pinigų gražiai jį aprengti, pamaitinti gardžiais patiekalais ar nugabenti savo kūną į egzotišką šalį atostogų. Ir kuo labiau prie kūno prisirišę, tuo didesnias kančias išgyvename, kai kūnui kas nors nutinka nemalonaus...

Kuo didesnis netikras ego, tuo labiau prisirišame prie žmonių, daiktų, vietų. Šiame pasaulyje nėra nieko pastovaus, nuolat ką nors randame ir nuolat ką nors pametame. Kuo didesnis prisirišimas prie materijos, tuo didesnias kančias patiriame ką nors praradę. O juk čia mums nieko nepriklauso! Viską, ką turime, turime tik laikinam naudojimui. Net nesvarbu ar tai daiktai, ar santykiai.

Siela - amžina. Mūsų žinioje ne 10 gyvenimų, o 8 milijonai 400 tūkstančių gyvenimų įvairiuose kūnuose, įvairiose planetose. Net šiame gyvenime tai, kas nutiko prieš 10 metų, šiandien atrodo nebe taip reikšminga, kaip tuomet, kai tai nutiko. O jei į visus šio gyvenimo įvykius pažvelgtume iš amžinybės perspektyvos? Viskas yra tik trumpa sekundė, ne daugiau... Ir turime mes savo žinioje tik šią akimirką, nes praeitis jau praėjo, o ateitis dar neatėjo. O kaip mes elgiamės? Tarsi tiksliai žinotume savo gyvenimą iki pat mirties. Bet iš tikrųjų nežinome, kas laukia mūsų po 5 minučių. Ir ne tik nežinome, kas laukia, bet mes net nežinome, kokios mintys ateis į mūsų nuosavą galvą. Tai kam gi tada kankintis nepavykus pirminiam gyvenimo planui? Kaip sakoma - žmogus suplanuoja, o Dievas koreguoja...

"Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pažiūrėkite kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo dydybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o ryt metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: "Ką valgysime?" arba "Ką gersime?", arba "Kuo vilkėsime?" Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tevas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiau ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo."
Evangelija pagal Matą 6, 25

Ir tikrai - ar galim savo rūpesčiu prailginti gyvenimą nors per sprindį? Mūsų kūnas - sielos šventovė, tad rūpintis juo yra mūsų pareiga. Tačiau kad ir kaip sveikuoliškai maitintumės, kad ir kaip ekologiškai gyventume, visi turime gimti ir mirti nustatytu laiku. Pažiūrėkit, kaip seni, ligoti žmonės, meldžia mirties, kad ji ateitų jų išvaduoti. O ji ateina tada, kai ateina. Taip pat ir jauni žmonės žūva, nors atrodo dar galėtų gyventi ir gyventi.... Tad ar verta rūpintis ir patirti tokias kančias dėl to, kas nutinka mūsų laikinam sielos apvalkalui? 
Dievas žino, kad mums reikia ir pavalgyti, ir atsigerti, ir gražiai apsirengti, ir paatostogauti, ir turėti draugų, šeimą, namą, automobilį. Tad nesirūpinkime rytdiena, rytojus pas savimi pasirūpins. Visa, ką mums tereikia daryti, tai gyventi, laikantis taisyklių. Sakydama "gyventi", turiu omenyje ne tik veikti, bet ir kalbėti, mąstyti. 

Netikras ego, tai kaip grandinėmis parištas akmuo po kaklu. Kuo didesnis akmuo, tuo giliau mes grimstame į kančios vandenyną.... 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą