Žinot, kokia esu? Ogi darboholikė. Ir tai sakau visai ne kaip nuopelną, o kaip rimtą savo ydą. Dirbti ėmiau nuo ~19 metų ir iki 33 metų net neįsivaizdavau dienos be įtampos. Stresas prasidėdavo vos suskambus ryte žadintuvui. Net į mėgiamą darbą kartais nesinori keltis, o kai jau atsikeli, jauti stresą, kad nepavėluotum. Kai vėluoji, jauti dar didesnį stresą - gausi pylos, ar ne. Atkeliauji į darbą, o ten vėl stresas - kai daug darbo ir kai visai nėra darbo. Kai daug darbo - savaime suprantama iš kur tas stresas. O kai nėr darbo - ką veikti, kad nemirtum iš nuobodulio ir kaip elgtis, kad išsaugotum darbo vietą. Kokių tik ligų neįsigijau per tą nuolatinį nerimą ir įtampą! Puikiai žinau, koks tai jausmas, kai kelis kartus per naktį atsibundi sumedėjusiu kūnu, įsitempusi kaip styga. Kai mėnuo iš mėnesio nuo pat ryto jautiesi beviltiškai pervargusi ir dienai pratempti naudoji milžiniškas valios pastangas. Nuvarytus arklius nušauna, o ką daro su nuvarytais žmonėmis?... Didmiesčių gyventojai, pakelkit ranką, kas sugebėjote sulaukti trisdešimtmečio nei karto negėrę Xanax (o jei net nežinot, kas tai per vaistai, galiu jus tik pasveikinti!).
Žodžiu, mielieji, jei jūs jaučiatės kaip tie nuvaryti arkliai, aš jus labai gerai suprantu. Kai mečiau savo darbą, sritį, kurioje tobulinausi gerą dešimtmetį ir pasiekiau šiokių tokių karjeros aukštumų, visą mėnesį negalėjau patikėti "tai štai, koks tas gyvenimas be įtampos!...".
Galvodama apie jus ir prisimindama save tais beviltiško nuovargio laikais, noriu jums pasiūlyti naują paslaugą. Kol kas esu pirmoji ir vienintelė, kuri tai sugalvojo ir daro, t.y., derina skirtingas metodikas - Reiki, gydomąsias žoleles ir akupresūrą.
Štai, kas jūsų laukia, atėjusių į Reiki SPA:
1. Nusiaunate batukus ir pamerkiate savo pavargusias pėdutes į mėtų nuovirą, papildytą citrinos sultimis ir levandų eteriniu aliejumi. Kol pėdos ilsisi ir gaivinasi, su Reiki nuimu įtampą ir energetinius blokus pečių srityje.
2. Tada gulatės ant nugaros, aš nuvalau jūsų veiduką ir uždedu ramunėlių nuoviro garų primirkusį rankšluostį. Tuo metu Reiki energija harmonizuoja ir balansuoja jūsų galvos energetiką.
3. Veide yra 7 taškai, kuriuos spaudžiant palankiai veikiami vidaus organai, lyginamos veido raukšlelės, tonizuojama oda, gerinama kraujotaka. Reiki energija sustiprina palankų akupresūros poveikį.
4. Toliau tęsiamas yprastinis viso kūno Reiki seansas.
Paprastai užtenka vos kelių Reiki seansų, kad žmogus pasijaustų energingesniu, ramesniu. Daugelis mano pacientų džiaugiasi, jog vos po vieno seanso dingsta juos nuolat lydėjęs nuovargio jausmas. Gydomosios žolelelės, taškinis masažas ir Reiki puikiai papildo vienas kitą ir derinasi tarpusavyje.
Visą liepos mėnesį Reiki SPA paslaugos kaina tik 50 Lt. Buvusiems ir esamiems pacientams - tik 40 Lt.
Dar kartą norėčiau grįžti prie ego temos. Apie ego, kas jis, kuo jis trugdo, rašiau anksčiau. Dabar noriu panagrinėti dar vieną netikro ego aspektą - kaip didelis netikras ego verčia mus jaustis labai nelaimingais.
Netikras ego, paprastai sakant, yra mūsų prisirišimas prie materijos ir susitapatinimas su fiziniu kūnu. Juk mes iš tikrųjų esame amžinos ir nepažeidžiamos sielos, tačiau, patekus į šį materialų pasaulį, mums galvas apsuka majos - materialaus pasaulio iliuzijos. Triologijos "Matrica" kūrėjai tikrai turėjo realų pagrindą scenarijui... :) Visa, ką patiriam, yra tik iliuzija...
Kuo didesnis netikras ego, kuo didesnis prisirišimas prie kūno ir susitapatinimas su juo, tuo didesnias kančias mes patiriame. Nes taip jau yra, kad šiame pasaulyje mūsų kūneliui nuolat kas nors nutinka - tai nusimušam pirštą, tai susergam kokia nemalonia liga, tai pritrūkstam pinigų gražiai jį aprengti, pamaitinti gardžiais patiekalais ar nugabenti savo kūną į egzotišką šalį atostogų. Ir kuo labiau prie kūno prisirišę, tuo didesnias kančias išgyvename, kai kūnui kas nors nutinka nemalonaus...
Kuo didesnis netikras ego, tuo labiau prisirišame prie žmonių, daiktų, vietų. Šiame pasaulyje nėra nieko pastovaus, nuolat ką nors randame ir nuolat ką nors pametame. Kuo didesnis prisirišimas prie materijos, tuo didesnias kančias patiriame ką nors praradę. O juk čia mums nieko nepriklauso! Viską, ką turime, turime tik laikinam naudojimui. Net nesvarbu ar tai daiktai, ar santykiai.
Siela - amžina. Mūsų žinioje ne 10 gyvenimų, o 8 milijonai 400 tūkstančių gyvenimų įvairiuose kūnuose, įvairiose planetose. Net šiame gyvenime tai, kas nutiko prieš 10 metų, šiandien atrodo nebe taip reikšminga, kaip tuomet, kai tai nutiko. O jei į visus šio gyvenimo įvykius pažvelgtume iš amžinybės perspektyvos? Viskas yra tik trumpa sekundė, ne daugiau... Ir turime mes savo žinioje tik šią akimirką, nes praeitis jau praėjo, o ateitis dar neatėjo. O kaip mes elgiamės? Tarsi tiksliai žinotume savo gyvenimą iki pat mirties. Bet iš tikrųjų nežinome, kas laukia mūsų po 5 minučių. Ir ne tik nežinome, kas laukia, bet mes net nežinome, kokios mintys ateis į mūsų nuosavą galvą. Tai kam gi tada kankintis nepavykus pirminiam gyvenimo planui? Kaip sakoma - žmogus suplanuoja, o Dievas koreguoja...
"Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pažiūrėkite kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo dydybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o ryt metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: "Ką valgysime?" arba "Ką gersime?", arba "Kuo vilkėsime?" Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tevas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiau ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo."
Evangelija pagal Matą 6, 25
Ir tikrai - ar galim savo rūpesčiu prailginti gyvenimą nors per sprindį? Mūsų kūnas - sielos šventovė, tad rūpintis juo yra mūsų pareiga. Tačiau kad ir kaip sveikuoliškai maitintumės, kad ir kaip ekologiškai gyventume, visi turime gimti ir mirti nustatytu laiku. Pažiūrėkit, kaip seni, ligoti žmonės, meldžia mirties, kad ji ateitų jų išvaduoti. O ji ateina tada, kai ateina. Taip pat ir jauni žmonės žūva, nors atrodo dar galėtų gyventi ir gyventi.... Tad ar verta rūpintis ir patirti tokias kančias dėl to, kas nutinka mūsų laikinam sielos apvalkalui?
Dievas žino, kad mums reikia ir pavalgyti, ir atsigerti, ir gražiai apsirengti, ir paatostogauti, ir turėti draugų, šeimą, namą, automobilį. Tad nesirūpinkime rytdiena, rytojus pas savimi pasirūpins. Visa, ką mums tereikia daryti, tai gyventi, laikantis taisyklių. Sakydama "gyventi", turiu omenyje ne tik veikti, bet ir kalbėti, mąstyti.
Netikras ego, tai kaip grandinėmis parištas akmuo po kaklu. Kuo didesnis akmuo, tuo giliau mes grimstame į kančios vandenyną....
Kai žmonės ateina pas mane konsultacijai, vienas iš dalykų, ką žiūriu, tai to žmogaus ryšys su Dievu. Dažnai pas žmones ryšys būna 0, o jei ryšys pasiekia 3 iš 10 vnt. (tai subjektyvus matavimo vienetas, kurį naudoju diagnozuodama), jau yra labai gerai, reiškia žmogus nuoširdžiai tikintis...
Kai aiškinu, kodėl gi šiuolaikiniam žmogui, miesto gyventojui, intelektualui, vakarėlių liūtui ar karjeros žmogui reikalingas tas ryšys su Dievu ir ką su tuo ryšiu daryti, naudoju savo žodžius. Bet štai radau gerą pavyzdį iš Chose Silvos knygos. Tad ir pacituosiu :)
Norint pasiekti savo gyvenimo tikslą, reikia visatos pagalbos. Mūsų dvasiniai vadovai, pradedant Aukščiausiuoju intelektu ir baigiant tais, kuriems skirta padėti kiekvienam mūsų asmeniškai, mokyti mus - visi jie yra dvasinės būtybės ir egzistuoja dvasiniame lygmenyje. Jie neturi fizinių pojūčių, todėl negali tiesiogiai žinoti, kas vyksta fiziniame lygmenyje, kuriame mes gyvename.
Manau, kad buvome sukurti veikti fiziniame lygmenyje, siųsti informaciją apie šį lygmenį ir atlikti darbus, kuriuos visata mums numato. Panašiai kaip astronautai, nusiųsti į Mėnulį ar net į Marsą, turi atlikti tam tikras užduotis. Jie žino, kad turi paimti grunto pavyzdžių. Žinios apie Mėnulį vis dar skurdžios, todėl mokslininkams reikia jo grunto tyrimams. Astronautai susisiekia su skrydžio valdyba ir praneša: "Mes radome trijų skirtingų rūšių uolienų. Apibudinsime jas, o jūs pasakykite, kurių uolienų ir kiek pavyzdžių pargabenti į Žemę."
Astronautai ilgai treniravosi, kad galėtų nuskristi į Mėnulį ir sklandžiai nutūpti, paimti jo grunto pavyzdžių. Jie nežino būtent kokių uolienų mokslininkams reikia ir ką jie darys su parvežtu gruntu, todėl NASA valdybos mokslinnkai turi astronautams nurodyti, kokio grunto reikia.
Mokslininkai niekaip negalėtų gauti reikiamų pavyzdžių, jei atsronautai jų nepargabentų ar nuspręstų nekreipti dėmesio į jiems skirtą misiją ir elgtųsi savaip. O jei astronautai iš mokslininkų negautų informacijos apie tai, ką reikia pargabenti, tai misija būtų įvykdyta tik iš dalies. NASA valdybos mokslininkai negali matyti to, ką mato astronautai.
Pavyzdys su astronautais ir mokslininkais labai primena mūsų sitiaciją. Mes esame fiziniame lygmenyje ir apie jį siunčiame informaciją visatai. Ten nusprendžia, kas yra svarbu ir reikšminga. Panašiai kaip NASA valdybos mokslininkai nusprendžia, ko reikia jų tyrimams atlikti, ir perduoda informaciją astronautams Mėnulyje, kad jie laikydamiesi nurodymų sėkmingai įvykdytų misiją. Patys astronautai sprendžia, kaip elgtis, kad išvengtų kliūčių ir pasiektų tikslą. Mokslininkai yra per toli, kad nurodinėtų jiems ir patarinėtų kiekvienu klausimu, pavyzdžiui, "perženkite šį akmenį" ar "paimkite šios uolienos gabalą".
Panašiai kaip astronautai, mes patys nutariame, kaip atliksime užduotį. Patys pasirenkame, ar imsimės jos, ar ne ir kaip viską darysime. Kuo geriau sugebame pasinaudoti vidiniais pojūčiais, visatos atsiųsta informacija ir kuo geriau ją suprantame, analizuojame alfa būsenoje, tuo didesnės mūsų galimybės patirti sėkmę.
Norėdami atlikti savo užduotį turime nuolatos palaikyti ryšį su visata. Tam reikia abipusių pastangų. Jei atsronautai tik nuskristų į Mėnulį ir ten nieko neveiktų, o tik mušinėtų golfo kamuoliukus ir nepargabentų mokslininkams reikiamų uolienos pavyzdžių, tai misija būtų sužlugdyta. O kai viskas jau atlikta, tada galima ir pasilinksminti - pamušinėti golfo kamuolius.
Jei atsronautai negautų tinkamų nurodymų ir paramos iš valdybos mokslininkų, jei neturėtų darbui atlikti reikalingų įrankių, misija taip pat būtų neįvykdyta. Todėl skrydžio valdyba aprūpina astronautus visa reikiama įranga ir erdvėlaiviu, taip pat apmoko juos. Tada valdyba išsiunčia astronautus į kosmosą, tikėdamasi, kad misija sėkmingai bus įvykdyta.
Jei atsronautai mėgintų pakeisti misijos tikslus - ji būtų pasmerkta nesekmei. Jei atsronautai nepalaikytų ryšio su valdyba ir negautų reikiamos paramos - viskas žlugtų. Jei atsronautai, jau pradėję veikti, nesugebėtų patys nuspręsti, kaip įveikti iškilusias kliūtis - misija būtų neįvykdyta. Vadovaudamiesi valdybos nurodymais, astronautai turi visišką laisvę spręsti, ką būtina daryti, kad pasisektų. Jie taip pat gali nekreipti dėmesio į nurodymus ir viską sužlugdyti.
Taip jau esame sukurti, jog visą aplinką pažįstame per save, per savo potyrius ir vertiname remdamiesi tik savo asmeniniais pojūčiais: "Šitas žmogus geras, nes man teikia malonias emocijas, o šitas blogas, nes teikia nemalonias emocijas".
Kituose matome tai, ką galime atpažinti, o atpažinti galime tą, ką turime savo viduje. Metams bėgant įgauname vis daugiau patirties, pagrįstos mūsų asmeniniais pojūčiais, todėl galime pradėti atpažinti ir tuos dalykus, kurių neturime viduje, bet esame girdėję detalų apibudinimą ir į savo kartoteką galvoje susidėję to reiškinio požymius, remiantis teorija ir mūsų pačių užfiksuotais reiškinio aspektais.
Taip pat kitus vertiname ne tik pagal tai, ką juose atpažįstame, bet ir pagal tai, kokius potyrius mums tie žmonės ar įvykiai sukelia: malonius ar nemalonius. Aišku, visas Pasaulis nėra suskirstytas tik į juodą ir baltą, tačiau net pačius įvairiausius pojūčius, emocijas, potyrius galima grubiai sudėti į dvi dideles lentynas - "Man malonu" ir "Man nemalonu".
Ir šiomis dviem kategorijomis grindžiame visą savo gyvenimą....
Kas jums pirmiausia ateina į galvą, išgirdus žodį "egoistas"? Ko gero tai žmogus, kuris kaip žiurkėnas tempiasi viską namo ir su niekuo nesidalina. Tačiau dažniausiai egoisto etiketę priskiriame tik tiems, kurie įsikibę laikosi materialių dalykų, o apie subtilesnes egoizmo formas ir nepagalvojame.
Štai jums pavyzdukas - įsivaizduokite, kad kažką karštai pamilote. Dieną naktį sukate ratu mintisaplink mylimąjį(-ją), žavitės kiekvienu galvos kryptelėjimu, kiekvienu kostelėjimu, blakstienų plastelėjimu. Geriate kiekvieną žodį ir jaučiate, jog galėtume net gyvybę paaukoti vardan to žmogaus... Tol, kol nusprendžiate, jog į jūsų meile neatsakoma pakankama meile. Tiesą sakant, neaišku, kuris variantas geresnis/blogesnis - kai išvis neatsakoma jokia meilės forma ar kai neatsakoma "pakankama" meile.... Žodžiu, kad ir kaip ten be būtų, tačiau abiem atvejais savo pačių rankomis pasmaugiame savo jausmus kitam žmogui. Negi dabar dalinsi savo meilę už dyką? Aš tau siunčiu meilę, o tu man ką? Nieko? Tai ir aš tada tau nieko neduosiu. Tiksliau, duosiu tau savo neapykantą, pagiežą, pyktį ir kerštą. Še, pasprink.
Egoizmas taip stipriai įaugęs į mūsų kasdienybė, jog mes jo net nebe fiksuojame. Jei darome kam nors gerą darbą, mums teikia pasitenkinimą kito žmogaus džiaugsmas. Jei kito žmogaus džiaugsmas mums teiktų nemalonius jausmus, net į galvą neateitų ką nors dėl jo padaryti. Vadinasi darome gerus darbus pirmiausia dėl savęs, dėl savo džiaugsmo. Ir dar supykstame, jei mums už mūsų paslaugas nepadėkoja... :) Padarome veiksmą, kuris suteikia mums teigiamas emocijas ir dar reikalaujame užmokesčio už mūsų pačių malonius potyrius! :)
Visi mes esame egoistai. Visi mūsų motyvai, net patys gražiausi, yra grįsti noru patirti malonias emocijas. Tik vieni žmonės malonias emocijas pajaučia tada, kai aplinkiniai jaučia nemalonias emocijas, o kitų džiaugsmas atneša daug džaugsmo kitiems žmonėms. Todėl nereiktų skirstyti žmonių į "blogiečius" ir "geriečius", nes ši sąvoka labai subjektyvi. Taip pat reiktų įsisąmoninti, jog gerus darbus darome dėl savęs pačių, nes mums tai teikia džiaugsmo. Ir tada nebeliks nusivylimo, jei mūsų pagalba bus atmesta arba neišgirsime žodžio "dėkui". Nebent "dėkui" ir yra tai, dėl ko padedame ir tik tą žodį išgirdę galim pajusti visišką pasitenkinimą....
Buvau dviejų dalių ajurvedos gydytojo, bhakti jogo Anantaros paskaitose apie pinigus. Informacija labai įdomi ir naudinga bent jau man asmeniškai :) Savaip apibendrinusi rašau tai, ką sužinojau, o apačioje rasite nuorodas į paskaitų vaizdo įrašus.
Jei skaitote šį blogą, tuomet su Jumis esame bendrakeleiviai, tad gal ir jūs kažkada (arba dabar) galvojote, jog pinigai - tai kažkas nedoro, kažkas menkinančio dvasingumo ieškantį žmogų. Dvasingumo ieškantis žmogus neva turėtų atsiriboti nuo visų materialių išteklių.Taip galvojau ir aš, kol neatradau žodžių, jog Dievas yra grožio, galios, šlovės, turtų, žinojimo ir atsižadėjimo šaltinis.
Pinigų energija yra Dieviška energija. Ji iš prigimties yra visiškai švari, tyra ir dieviška. Ją sutepa tik pinigų gavimo ar jų išleidimo būdai. Todėl sąžiningai turtus užsidirbę, paveldėję žmonės yra Dievo palaiminti. Lygiai taip pat, kaip ir gražūs, protingi, galingi ar Pasaulio atsižadėję žmonės.
Visus žemiškus turtus prižiūri Kubera. Jis - žmogiška būtybė, bet už savo pamaldumą ir sąžiningumą buvo prilygintas pusdieviams ir paskirtas paslėptų žemėje lobių sargu ir šiaurės globėju.
Pagal mitą iš „Ramajanos“ (VII 11), Kubera kadaise valdė Lankos salą, tačiau jo įbrolis Ravana išvijo Kuberą iš Lankos, ir šis perkėlė savo rezidenciją į Himalajus; jos sostinę – Alaką pastatė dieviškasis statytojas Višvakarmanas. Kuberai priklauso slaptasis sodas Čaitraratha, esantis Meru kalno viršūnėse; jo tarnas Manibhadra – prekybos globėjas; jo žmona Riddhi personifikuoja klestėjimą. Artimiausiu Kubero draugu ir globėju laikomas Šiva.
Kubera turi didelį rutulio formos pilvą, dvi rankas, tris kojas, aštuonis dantis ir vieną akį. Pagal „Ramajaną“ (VII 12, 22-24), antrąją akį Kubera prarado prakeikus Umai (Devi) už tai, kad jis slaptai žiūrėjo į ją, jai būnant kartu su Šiva.
Taigi, turtai yra Dieviška energija ir tą energiją valdo Asmenybė, todėl su pinigais reikia elgtis pagarbiai ir atsakingai, nes kitaip galima įžeisti jų valdovą.
Kaip rodoma pagarba Kuberai?
1. Reikia tiksliai iki cento žinoti, kiek yra pinigų piniginėje. Jei nežinai, kiek jų turi, kaip gali norėti daugiau? Kaip gali žinoti apskritai, kiek jų turi?
Pinigai piniginėje perskaičiuojami iki 20 val. vėliausiai, nes vakarais dauginasi pinigai.
2. Taip pat reikia norėti pinigų, žinoti, kam jų reikia, kas su jais bus daroma. Labai naudinga būtų sėsti ir detaliai susirašyti penkmečio planą su samata, kiek kokiam veiksmui prireiks lėšų.
3. Negalima negražiai vadinti pinigus, juos pravardžiuoti - babkės, žali ar pan.
4. Negalima prisirišti prie pinigų. Pinigai išvis yra energijos srautas, o bet koks srautas sutrinka, jei pastatome užtvanką - neleidžiame ateiti arba neleidžiame išeiti. Jei reikia kam nors sumokėti - mokėkime ir dėkokime už suteiktą progą išleisti pinigus. Jei kas nors duoda pinigus - priimkime su dėkingumu. Turi vykti nuolatinė pinigų cirkuliacija. Kuo labiau spausime į kumštį pinigus, tuo labiau jie byrės per pirštus, kaip smėlis.
Taip pat reikia suvokti, jog pinigų kiekį taip pat nulemia ir karma. Gera karma prišaukia didesnius turtus. Jei trūksta pinigų, reikia pirmiausia koreguoti savo gyvenseną, požiūrį, mąstymą.
Pavydas ir godumas - dvi mirtinos nuodėmės, kurios atstumia pinigus. Su pavydu galima kovoti sąmoningai suvokiant, jog viskam yra priežasis ir jei vienas žmogus turtuolis, o kitas - vargeta, taip nutiko ne veltui. Godumas mažinamas aukojant. Reikia išsiugdyti įprotį aukoti bent 10 proc. nuo savo pajamų. Aukoti reikia pradėti neatidėliojant ir ne tik per Kalėdas tarnybiniu telefonu išsiuntus sms žinutė paremti vaikus per kokią televizinę akciją... Aukoti reikia pradėti tada, kai piniginėje švilpauja vėjai, taip įjungsime pinigų gamybos mechanizmą.
Pinigai yra priemonė ką nors padaryti laimingu. Jei ateina daugiau pinigų, reiškia gaunam progą padaryti daugiau gerų darbų.
Aukoti reikia protingai - už girtuokliui prie parduotuvės duotus pnigus atsakysime savo karma. Aukoti galima elgetoms prie bažnyčios, žmonėms, darantiems kilnius darbus, vaikų ar senelių namams, gyvūnų prieglaudoms, bažnyčiai, šventykloms. Taip pat ir žmonėms, šviečiantiems kitus žmones - skaitantiems paskaitas, doro gyvenimo mokytojams.
4. Dirbti reikia pirmiausia tai, kas miela širdžiai ir neša gėrį gyvoms būtybėms, o ne tai, kas leidžia uždirbti kuo daugiau pinigų. Kiek daug žmonių turi nepelningų svajonių, bet jų nerealizuoja, nes gi nėr kada, reikia užkalinėti pinigus! Reikia realizuoti savo svajones, teikti džiaugsmą ir naudą visiems aplinkiniams, o pinigai ateis savaime.
5. Ne veltui turtų globėju paskirtas pamaldus ir sąžiningas Asmuo - Kubera. Pinigai myli sąžiningus, o tie, kurie nesąžiningais keliais pralobsta, viską praranda per 10 metų.
6. Būtina vesti savo pinigų apskaita - kiek uždirbome ir kiek išleidome. Išmokęs valdyti savo finansus žmogus išmoksta valdyti ir savo gyvenimą.
7. Pinigų namai - piniginė. Jei norime, kad pinigai pas mus noriai ateitų ir pasiliktų, turime sukurti jiems jaukius, malonius namus.
Nuotraukoje pvz., kaip neturi atrodyti piniginė, jei norime turėti pinigų
* Piniginė turi būti erdvi, pinigai į ją turi tilpti nesulenkti.
*. Pinigus į piniginę reikia dėti veidu į save, nuo stambiausios kupiūros iki mažiausios kupiūros - 50 Lt, 20 Lt., 10 Lt.
* Metalinės monetos negali būti kartu su popierinėmis kupiūromis.
* Piniginė skirta tik pinigams, joje negali būti čekių (kurių dažnai būna pilnos daugelio žmonių piniginės :) ), nuotraukų, kalendoriukų, vizitinių kortelių, nuolaidų kortelių, asmens dokumentų, teisių ir t.t.. Piniginėje gali būti tik pinigai ir banko kortelės. Visam kitam galima įsigyti specialų dėklą.
* Jei išskleistos piniginės ilgis nuo 17,55 cm iki 18,90 cm., piniginė pati savaime traukia pinigus. Tokių matmenų piniginės sąvininkui nuolat atsiranda nenumatytų pajamų - išlošia loterijoje arba gauna palikimą ar tiesiog viršininkas skiria premiją.
* Piniginė turi būti išvaizdi, švari, tvarkinga.
* Pigi, suplyšusi piniginė - vargingumo simbolis. Piniginė turi būti prabangi.
* Piniginės spalvos:
Raudona, plytų spalva, ruda - šios spalvos palankiausios pinigams.
Žemės ir metalo (ruda, geltona, auksinė)
Žalia - pinigų spalva.
Vengti mėlynos spalvos ir jos atspalvių - tai vandens spalva. Vanduo išplauna pinigus ir mėlynų piniginių sąvininkai patys nesupranta, kur dingsta visi jų pinigai.
* Pinigų kvapai: žemuogės, cinamonai ir mėtos. Šie kvapai pritraukia pinigus. Į piniginę galima įdėti šių augalų šakelių arba įlašinti eterinių aliejų. Spirito pagrindo kvepalai netinka, tik aliejaus pagrindo.
Prietarai, kurių laikantis galima pagausinti savo turtus:
* Reikia jaunam mėnuliui parodyti stambią kupiūrą ir įdėti ją į piniginę.
* Niekada negalima nešti šiukšlių po 20 val. Vakare dauginasi pinigai.
* Negalima nieko mesti pro langą, nes galima išmesti savo laimę.
* Niekada negalima skaičiuoti pinigus po 20 val.
* Negalima viename name šluoti su skirtingomis šluotomis.
* Įsikraustant į naują namą ar butą galima ant grindų paberti sidabrinių monetų. Statant namą monetas galima įmuryti į namo grindis.
* Jei prekiaujat, tą dieną prekyba bus sėkminga, jei pirmas pirkėjas - vyras.
* Kas nuolat gliaudo saulėgrąžas, pas tą pinigai neužsibūna.
* Negalima nieko nuo stalo šluoti ranka, tik su pašluoste,
* Namuose negalima švilpauti, nes be reikalo kviečiame Vėjo energiją. Žvakes taip pat geriau ne užpūsti, o užgesinti specialiais tam skirtais dangteliais.
* Solą geriau atiduoti ryte, o ne vakare. Negalima pinigų iš namų išnešti vakare.
* Pinigų geriau niekam neskolinti ir pačiam nesiskolinti. Bet jei jau pasiskolinam, grąžinti reikia smulkesnėmis kupiūromis, nei skolinomės.
* Pinigus geriau skolintis per jaunatį, o grąžinam per delčią.
* Pirmadienį negalima nei skolintis, nei skolinti. Taip pat ir sekmadienį negalima skolinti, nes pinigai gali negrįžti.
* Jei kam nors skoliname net ir nedidelę sumą:
1. Apatariam grąžinimo sąlygas - kada, kokiomis dalimis bus grąžinama ir t.t.
2. Aptariam užstatą, jei tai nereikšminga suma.
3. Jei skoliname artimam žmogui, tai tik tokią sumą, kurią būtų negaila prarasti, jei artimas žmogus negrąžintų. Skolinti su mintim, kad tai dovana artimam žmogui.
* Pinigus reikia imti kaire ranka, o duoti - dešine.
* Negalima imti pinigus tiesiai žmogui iš rankų, nes pasiimam dalį to žmogaus energijos. Gerai, jei tai geras, sveikas harmoningas žmogus, bet jei piktas, pavargęs, sergantis....
* Po 20 val. nereiktų tvarkyti namų, nes galima turtus išplauti.
* Po 20 val. negalima niekam nieko duoti per slenkstį.
* Jei kažką perkam, reikia derėtis, bet niekada nereikia bijoti sumokėti per daug.
* Pirkti reikia tik geriausius, kokybiškiausius daiktus.
* Jei duodam išmaldą, nežiūrim tam žmogui į akis ir pasimeldžiam už jį.
* Negalima taupyti laidotuvėms, ligoninei, nelaimingiems atsitikimams ar pan.
* Nereikia taupyti vaišinant žmones. Jei jau ruošiate vaišes, darykite jas jokias, kad visiems visko būtų su kaupu, kad visi liktų sotūs ir laimingi.
* Reikia nuolat atlaisvinti vietą naujiems daiktams, t.y., reikia nuolat peržiūrėti senus daiktus ir nenaudojamus, bet dar gerus atiduoti vargšams.
* Negalima skaičiuoti kitų žmonių pinigus, jų pajamas, uždarbį.
* Negalima sakyti, kokios tavo pajamos. Jei jau būtinai reikia sakyti, geriau pasakyti jas dvigubai mažesnes, nei yra iš tikro.
* Palanku visas sąskaitas už komunalines paslaugas ar kitas buitines išlaidas laikyti raudoname aplankale - tada bus lengviau nepamiršti laiku visas apmokėti. Taip pat jei įsiskolinate už kažkokias paslaugas, lengviau rasti pinigų tom sąskaitoms apmokėti.
Linkiu visiems tapti turtingais ir dosniais žmonėmis :)
