Mūsų mažieji gelbėtojai, mūsų augintiniai

Turbūt nepriblokšiu jūsų pasakydama, kad visa, kas mus supa, yra gyva ir turi ne tik sielą, bet ir sąmonę. Uolų, žemės, medžių, žolių sąmonę mums sunku suprasti, nes jų laikas matuojamas šimtmečiais, tūkstantmečiais, mes esame tarsi vienadienis drugelis prieš juos. Tačiau štai gyvūnus mums suprasti yra žymiai lengviau.

Net jei neauginame namie keturkojų ar sparnuočių, vis tiek kasdien turim vienokį ar kitokį santykį su gyvūnais - dėvime jų odą, valgome jų mėsą, traiškome jų chitininius skeletus delnais ir batų kulnais...

Vedos sako, kad visi gyvi organizmai turi tokią pačią sielą - drugelio siela nesiskiria nuo dramblio, o dramblio siela lygiai tokia pati, kaip ir žmogaus. Vienintelis mus skiriantis dalykas yra fizinis apvalkalas, kurį mes gauname besisukant Samsaros ratui. Vienokį ar kitokį kūną gauname už praėjusio gyvenimo nuopelnus. Bet tik perėję tūkstančius pavidalų ir pagaliau tapę žmogumi, gauname progą išsilaisvinti iš to uždaro rato, kuriame tarsi žiurkėnai sukamės ir sukamės nesuskaičiuojamą daugybę tūkstantmečių...

Kadangi visi mes turime tą pačią sielą, karmą taip pat turime visi. Todėl hinduizme nužudyti gyvūną yra baisi nuodėmė, nes nutraukdami jų gyvenimą pasmerkiame sielą pakartoti gyvenimą dar kartą tame pačiame kūne, kitaip tariant - taip mes sustabdome sielos evoliuciją. Be abejo ir patys turime už tai atkentėti.

Naminiai gyvūnai savo karmą "atidirba" pasiimdami savo šeimininko karmą kartu su visomis lydinčiomis pasekmėmis - ligomis, traumomis ir net ankstyva mirtim. Naminis gyvūnas yra tarsi kempinė, kuri sutraukia visas negatyvias ir pozityvias šeimininko emocijas. Būtent todėl, laikui bėgant, augintinis ir supanašėja su šeimininku. Gyvūnas yra tarsi seifas, į kurį mes dažnai nesąmoningai krauname viską. Gerai būtų, jei krautume vien pozityvią energiją. Bet ten mes dedame ir visas nuoskaudas, pyktį, nusivylimą, nerimą, baimę, liūdesį. O ką krauname į seifą, tą paskui ir atgauname. Kodėl gyvūnai mus guodžia, kai  liūdime? Todėl, kad ten patys įdėjome meilę ir gailestingumą. O kodėl būna agresyvių gyvūnų, pvz., šunų? Todėl, kad šeimininkas sudėjo tiek agresijos, jog šuo nebe pajėgia tą agresiją suvaldyti.

Žinoma, kiekvienas gyvūnas turi ir savo karmą. Pvz., šiandien ryte mano Guzikas susipjovė su savo draugu Ogiu, kuris gal tris kartus didesnis už Guziką :) Iš smalsumo pradiagnozavau - gal čia aš neteisingai mąstau, veikiu ar neteisinga kryptim einu? Bet pasirodo, tai buvo grynai judviejų asmeninis reikalas, padiktuotas jų charakterių ir jų karmos :)

Pabaigai noriu pasiūlyti, kad atkreiptumėte dėmesį į savo gyvūną - koks jo charakteris, kokia sveikata? Jei jis dažnai serga ar patiria traumas, reikėtų labai susirūpinti savo sveikata. Nors gyvūnas ir pasiima sau tiek, kiek gali, žmogus dažnai turi tiek taršos, kad gyvūnas nepajėgia pasiimti sau visko. Vadinasi toliau seks ir šeimininkui ligos ar nelaimės. Taip patį grėsmingas signalas, jei jūsų gyvūnai nuolat žūna. Pasiėmę jūsų negatyvią karmą, jūsų negatyvų mąstymą ar tiesiog jūsų problemas ir dėl to praradę savo sveikatą ar gyvenimą, gyvūnai šoka didelį šuolį evoliucijos laipteliais aukštyn. O štai mes liekame be savo "seifiuko", patys savarankiškai tvarkytis su savo problemomis...