Ego

Geras jis ar blogas? Ir kas jis išvis? Kodėl jį reikia mažinti, kam jis trugdo? Ar kažkuriuo gyvenimo momentu neuždavėt sau šių klausimų? Aš - uždaviau.

"Ego" lotynų (berods ir graikų) kalba reiškia "aš". Geriau pagalvojus, šį reiškinį/būseną geriausiai ir atspindi žodis "aš". Ego - tai savęs kaip individo suvokimas. Suvokti save kaip individą - blogai ar gerai?

Mano supratimu, ego nėra nei blogas, nei geras. Tiesiog jis mums trugdo suvokti Tikrąją Esmę. O ji yra ta, kad neegzistuoja tokio dalyko, kaip individualumas, kaip atskirumas nuo Dievo, nuo Sutverėjo. Visi mes esame kilę iš Jo, o tai reiškia, kad visi mes esame dalis Kažko Didesnio už tą kruopelę, kurią mes suvokiame, kaip "aš". Čia lyg mūsų kūno viena ląstelė staiga prarastų ryšį su mumis, pasijaustų visiškai vieniša ir imtų gyventi savarankiškai, mėginti savo vienos jėgomis susitvarkyti su problemomis... :)

Ar didelis ego visada reiškia egoizmą? Visai ne! Yra labai daug puikių žmonių, kurių labai didelis ego. Jie gali būti geri, dosnūs, jautrūs kitų žmonių rūpesčiams, tačiau vis tiek turėti didelį ego. Tačiau dažniausiai tokie žmonės neturi ryšio su Žeme...

Jei pas tokį žmogų stiprus ryšys su Dievu (jis pats meldžiasi arba kas nors nuoširdžiai ir dažnai meldžiasi už jį), jei tas žmogus jaučia poreikį dvasiniam tobulėjimui, tai dažniausiai didelio ego turėjimas nepalieka kažkokių didelių pasekmių, tik šiaip trugdo gyventi. Didelis ego tai kaip sunkus didelis akmuo ant kupros. O dar ir šio bei praeitų gyvenimų karma sveria pečius... Žodžiu - dvasingumas, nuoširdus ėjimas link Dievo, leidžia ryšį su Žeme nukirsti neskausmingai. O be stipraus ryšio su Žeme didelis ego nevirsta į egoizmą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis...

O štai tie, kurie neina dvasingumo link, ryšį su Žeme praranda skausmingesniais būdais. Juos dažnai ištinka kojų traumos, su kojomis susijusios ligos. Kitaip tariant  - Gyvenimas stipriai kerta per pakinklius žmogui su dideliu ego ir silpnu dvasiniu pasauliu.

Kaip sužinoti, koks pas jus ego? Štai klausimai, atsakykite į juos "taip" arba "ne".
1. Ar turit rūpesčių su kojomis?
2. Ar finansiškai tvirtai  "stovit ant kojų"? (jei nuolat trūksta pinigų, greičiausiai prastas ryšys su Žeme)
3. Ar jautriai ir ilgai išgyvenate savo (ar artimųjų) problemas?
4. Ar jūsų aplinkoje daug žmonių, kurie mėgsta daug aiškinti, daug kalbėti, nurodinėti, vadovauti? (aplinka - mūsų vidinio pasaulio atspindys. Jei jus supa egoistai, greičiausiai jūs - vienas iš jų).
5. Ar daugiau kalbate, nei klausote?
6. Ar atėję pas mokytoją jį dažnai nutraukiate ir imate dalintis savo žiniomis?
7. Ar jums nuolat akis bado tai, kad aplinkiniai nesupranta, nemoka, tad noriai padedate jiems viską išsiaiškinti ir suvokti?
8. Ar jaučiate, kad jei pats savim nepasirūpinsite - niekas kitas irgi nepasirūpins?
9. Ar galėtumėt apie save pasakyti, kad esate kovotojas? Na, pvz., kovotojas už teisybę?
10. Žmogus - pats savo likimo kalvis? (ar mes esame tik lėlės, valdomos Dieviško Asmens?)

Na, o dabar suskaičiuokite, kiek kartų pasakėte "Taip". Turbūt jau supratote, kad kuo daugiau "taip", tuo didesnis ego?

Dažniausiai žmogus, su dideliu ego (net jei jis ne egoistas, o tas, geresnis variantas :)), vis tiek ne iki galo supranta, kam tą ego mažinti. Ką gi...Galima ir nemažinti... Iš savo patirties žinau, kad kol ego didelis, jokie argumentai neįtikins, kaip gera turėti jį mažą... :)

Jei visgi nuspręsite mažint ego, tai meditacija jums padės (geriau, jei pirmą/us kartus medituotumėte su mokytoju, o mokytoju pasirinktumėte dvasingą žmogų). Taip pat naudingos knygos "Pokalbiai su Dievu", "Bhagavat Gita" ir pan. Žodžiu, ieškokite knygų, kurios ne moko kaip visko pasiekti gyvenime, o kaip su džiaugsmu  visko atsižadėti ir taip gauti šimtą kartų daugiau (ne tik dvasinių dovanų, bet ir materialių ;)).
Arba paprastų paprasčiausiai retsykiais susimąstykit - ar  tikrai esate vienišas, vienui vienas įmestas į šitą košę ir paliktas savarankiškai kapstytis?