2012 m. kovo 25 d., sekmadienis

Tyla


Kalbėjimas - sidabras, o tylėjimas - auksas. Išmintingi mūsų protėviai buvo, nes žinojo tikrąją tylos vertę.

Šiandien gyvename triukšme ir chaose. Ūžia, birbia mašinos, tuksi praeivių kojos, klega šimtai burnų, o ne gana viso to, dar ir galvoje rėkauja minia minčių.

Mes taip pripratom prie mus supančio ir mūsų pačių kuriamo triukšmo, kad bijome tylos. Pasakykit, ar vairuodami automobilį įsijungiate radiją? O grįžę namo, ką tučtuojau darote? Daugumos namuose nuolat burba įjungtas televizorius, kompiuteris, o dažnai ir televizorius, ir kompiuteris kartu.

"Tyla yra tobulumo kalba, o triukšmas - išraiška defekto ar anomalijos, ar gyvenimo, kuris dar nesutvarkytas, anarchiškas ir kurį reikia dar suvaldyti, nušlifuoti."

"Kai kokia nors mašina ar variklis ima gesti, jie pradeda skleisti triukšmą. Inžinieriai dabar stengiasi konstruoti tylius aparatus, nes jie žino, jog tai  - tikroji kokybė. Tyla visada tobulumo ženklas.
Net skausmas yra triukšmas, kuris mus perspėja, kad mūsų organizme kas nors ima strigti. Sveiko kūno organai būna tylūs."

Gamtoje taip pat nėr tylos, tačiau ten triukšmas kitoks, jis gyvas, kuriantis, padedantis išsaugoti sielos ir kūno sveikatą. O dabar mes nuo gamtos ne tik atitolę, bet dar ir užsibarikadavę neįveikiama triukšmo siena. Ar vasarą daug poilsiautojų prie ežero tyliai būna harmonijoje su juos supančia gamta? BUM BUM BUM, net visas miškas aidi nuo visu garsu įjungtos muzikos automobilyje...

"Daugybė žmonių triukšmauja tik dėl to, kad būtų pastebėti! Jie garsiai kalba, juokiasi, ateina į susirinkimus, ksai visi jau būna susirinkę, klegėdami stumdo kėdes ir mėto rašiklius vien tam, kad atkreiptų į save dėmesį. Triukšmauti jiems - būdas pasireikšti, parodyti, kad jie yra. Na, jiems derėtų žinoti, kad garsiausiai skamba tuščios statinės - jos iškart būna pastebėtos!"

"Mums reikia tylos, o ypač - gamtos tylos, nes gamtoje glūdi mūsų šaknys. Būdami vieni miške ar kalnuose, kartais pasijuntame perkelti į labai tolimą praeitį, kitą epochą, kai žmonės bendraudavo su gamtos jėgomis ir dvasiomis. Ir net staiga išgirdę paukščio giesmę ar krioklio šniokštimą jaučiame, kad šie garsai yra tylos dalis. Jie jos nenaikina, priešingai - pabrėžia."

Tyla - ramybės, harmonijos, tobulumo išraiška. Jei mums reikia triukšmo, kas gi dedasi mūsų viduje? Jei tyla netraukia, jei baisu išjungti radiją ar televizorių, kad tik neliktume tyloje, jei tyla asocijuojasi su vienatve, reiškia nėra harmonijos, pusiausvyros viduje, reiškia siela sunkiai serga...

Tylos neįmanoma sukurti ir jos pamėgti neįmanoma neturint jausmų, minčių ir fizinės harmonijos. Tą harmoniją labiausiai ardo negatyvios mintys, negatyvus nusiteikimas savo, kitų, gyvenimo atžvilgiu. Pyktis, pavydas, godumas, aistra - štai didžiausi tylos ardytojai. Harmoningas žmogus jaučiasi gerai, jis tarsi be priežasties nuolat jaučiasi laimingas. O disharmonija mus verčia jaustis nelaimingais tarsi be jokios priežasties. Triukšmaudami mes kuriame gamtos, visatos disharmoniją, sutrikdome didžiulio kosminio organizmo veiklą ir tampame piktybiniu augliu, kurį reikia nedelsiant pašalinti.

"Nemanykite, kad tyla tuščia ir nebyli, ne, tyla gyva, virpanti, ji kalba, dainuoja. Bet mes ją girdime tik tada, kai mumyse nustoja aidėję būgnai. Kontempliuodami, melsdamiesi, medituodami vieną dieną mes išgirsime tylos balsą. Kai pagaliau nurims visos chaotiškos jėgos, tyla priartės, išplis ir apgaubs mus savo nuostabiu apsiaustu. Mus apšvies šviesa ir staiga mes pajausime viršum savęs tvyrančią galingą jėgą - tai ji mus valdo, tai ta tyla, iš kurios užgimė visata ir į kurią ji vieną dieną grįš"


Visos citatos iš Omraam Mikhael Aivanhov "Tylos kelias"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą