2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Visi mes esam egoistai


Taip jau esame sukurti, jog visą aplinką pažįstame per save, per savo potyrius ir vertiname remdamiesi tik savo asmeniniais pojūčiais: "Šitas žmogus geras, nes man teikia malonias emocijas, o šitas blogas, nes teikia nemalonias emocijas".

Kituose matome tai, ką galime atpažinti, o atpažinti galime tą, ką turime savo viduje. Metams bėgant įgauname vis daugiau patirties, pagrįstos mūsų asmeniniais pojūčiais, todėl galime pradėti atpažinti ir tuos dalykus, kurių neturime viduje, bet esame girdėję detalų apibudinimą ir į savo kartoteką galvoje susidėję to reiškinio požymius, remiantis teorija ir mūsų pačių užfiksuotais reiškinio aspektais.

Taip pat kitus vertiname ne tik pagal tai, ką juose atpažįstame, bet ir pagal tai, kokius potyrius mums tie žmonės ar įvykiai sukelia: malonius ar nemalonius. Aišku, visas Pasaulis nėra suskirstytas tik į juodą ir baltą, tačiau net pačius įvairiausius pojūčius, emocijas, potyrius galima grubiai sudėti į dvi dideles lentynas - "Man malonu" ir "Man nemalonu".


Ir šiomis dviem kategorijomis grindžiame visą savo gyvenimą....


Kas jums pirmiausia ateina į galvą, išgirdus žodį "egoistas"? Ko gero tai žmogus, kuris kaip žiurkėnas tempiasi viską namo ir su niekuo nesidalina. Tačiau dažniausiai egoisto etiketę priskiriame tik tiems, kurie įsikibę laikosi materialių dalykų, o apie subtilesnes egoizmo formas ir nepagalvojame.


Štai jums pavyzdukas - įsivaizduokite, kad kažką karštai pamilote. Dieną naktį sukate ratu mintis aplink mylimąjį(-ją), žavitės kiekvienu galvos kryptelėjimu, kiekvienu kostelėjimu, blakstienų plastelėjimu. Geriate kiekvieną žodį ir jaučiate, jog galėtume net gyvybę paaukoti vardan to žmogaus... Tol, kol nusprendžiate, jog į jūsų meile neatsakoma pakankama meile. Tiesą sakant, neaišku, kuris variantas geresnis/blogesnis - kai išvis neatsakoma jokia meilės forma ar kai neatsakoma "pakankama" meile.... Žodžiu, kad ir kaip ten be būtų, tačiau abiem atvejais savo pačių rankomis pasmaugiame savo jausmus kitam žmogui. Negi dabar dalinsi savo meilę už dyką? Aš tau siunčiu meilę, o tu man ką? Nieko? Tai ir aš tada tau nieko neduosiu. Tiksliau, duosiu tau savo neapykantą, pagiežą, pyktį ir kerštą. Še, pasprink. 


Egoizmas taip stipriai įaugęs į mūsų kasdienybė, jog mes jo net nebe fiksuojame. Jei darome kam nors gerą darbą, mums teikia pasitenkinimą kito žmogaus džiaugsmas. Jei kito žmogaus džiaugsmas mums teiktų nemalonius jausmus, net į galvą neateitų ką nors dėl jo padaryti. Vadinasi darome gerus darbus pirmiausia dėl savęs, dėl savo džiaugsmo. Ir dar supykstame, jei mums už mūsų paslaugas nepadėkoja... :)  Padarome veiksmą, kuris suteikia mums teigiamas emocijas ir dar reikalaujame užmokesčio už mūsų pačių malonius potyrius! :)


Visi mes esame egoistai. Visi mūsų motyvai, net patys gražiausi, yra grįsti noru patirti malonias emocijas. Tik vieni žmonės malonias emocijas pajaučia tada, kai aplinkiniai jaučia nemalonias emocijas, o kitų džiaugsmas atneša daug džaugsmo kitiems žmonėms. Todėl nereiktų skirstyti žmonių į "blogiečius" ir "geriečius", nes ši sąvoka labai subjektyvi. Taip pat reiktų įsisąmoninti, jog gerus darbus darome dėl savęs pačių, nes mums tai teikia džiaugsmo. Ir tada nebeliks nusivylimo, jei mūsų pagalba bus atmesta arba neišgirsime žodžio "dėkui". Nebent "dėkui" ir yra tai, dėl ko padedame ir tik tą žodį išgirdę galim pajusti visišką pasitenkinimą....





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą