Kokios bus pasekmės, įžeidus artimuosius?

Kokios bus pasekmės, įžeidus artimuosius?


Tėvų įžeidimas tam tikra prasme prilygsta šventųjų įžeidimui. Jei žmogus įžeidinėja tėvą, jis sunkiai pasieks aukštą statusą visuomenėje. Nesvarbu ar jo tėvas puolęs žmogus ar ne; bet kuriuo atveju, jei kas nors laiko savo tėvą blogu žmogumi, jis patirs sunkumus siekdamas karjeros, be to, jis gali imti sirgti sunkiai pagydomomis ligomis, sunkiai virškins, o imunitetas nusilps. Horoskope ir žmogaus likime Saulė atstovauja tėvą ir, jei žmogus blogai galvoja apie savo tėvą, jis praranda ryšį su Saule. Saulės švytėjime yra ypatinga, nepaprastai subtili energija, kurios nesugeba užfiksuoti šiuolaikiniai prietaisai. Vedose ji aprašoma, kaip aukščiausias tedžas (TEDŽAS - pagrindinė ir labai subtili ugnis, per fermentų sistemą tvarkanti medžiagų apykaitą.) Jei žmogus elgiasi teisingai, ši energija jam atneš pagarbą visuomenėje, duos gerą sveikatą, gerą virškinimą ir stiprų imunitetą. Jei jis elgsis blogai, šita energija viską, kas anksčiau buvo išvardinta, sugriaus. Taip žmogus kenties tiek, kiek kritikuoja savo tėvą.

Kodėl gi nereiktų kritikuoti tėvo net tuo atveju, jei jis visiškai puolusi asmenybė? Siela pati sau nesirenka tėvo. Siela pritraukiama į tam tikrą šeimą tik dėl to, nes su šiais žmonėmis susijusi sudėtingais likimo ryšiais ir turi panašų laimės skonį. Siela nesirenka, čia laimės skonio panašumas veikia kaip magnetas ir šis procesas nepasiduoda jokiai kontrolei.

Atsakymo esmė glūdi tame, kad kai tėvas atiduoda savo sėklą, visą savo gyvybinę energiją tam, kad būtų pradėtas ir gimtų vaikas, jis atiduoda tiek savo dorybingumo, sukaupto praeityje, kiek vaikas niekados negalės jam grąžinti per visą savo gyvenimą, net jei jis taps labai geru žmogumi. Jei žmogus galėtų grąžinti tiek dorybingumo, kiek gavo, tai reikštų, kad jis gali pagimdyti save pats. O kas gali save pagimdyti?

Yra šventieji, kurie gali numatyti savo būsimą gimimą, įsikūnyti pagal savo norą, tai yra, nukreipti savo dorybingumą į savo gimimą ir tuo pačiu kaip ir pagimdyti save. Toks sąmonės lygis yra netgi Žemėje. Vedose sakoma, kad tai įmanoma, bet dauguma žmonių, be abejo, nesugeba to. Todėl žmogus neturėtų kritikuoti tėvo, bent jau dėl tos priežasties, kad jis negali jam grąžinti savo skolos. Mes patys savęs negimdėm, todėl tas, kuris kritikuoja, didina savo skolą, o skolą pagal karmos įstatymus, teks atiduoti, anksčiau ar vėliau.

Kritikuodamas savo mamą, žmogus praranda ramybę, gyvybines jėgas, ramų miegą. Kritikuodamas mamą jaunas žmogus praranda galimybę gauti gerą žmoną, taip pat kritikuodama tėvą, moteris praranda galimybę gauti gerą vyrą. Žmogaus likimo horoskope Mėnulis atstovauja mamą ir, jei žmogus blogai elgiasi su mama, jis praranda ryšį su šia planeta. Subtili jėga, kurią spinduliuoja Mėnulis, vadinasi odžasas. Šita jėga gali žmogui sutekti arba nuolatinę ramybę arba atvirkščiai, nuolatinį nerimą.

Norėčiau papasakoti istoriją, kuri nutiko visai neseniai. Patyręs astrologas atvažiavo į Ameriką, į astrologijos seminarą. Prieš paskaitą jam jaunas žmogus pasakė: „Ar žinote, kokia pas mus nuostbi, demokratiška šalis? Pavyzdžui, vakar laikraštyje buvo straipsnis apie tai, kaip vienas vaikas padavė tėvus į teismą, nes jie padarė jam kažką blogo ir juos abu pasodino į kalėjimą. Šis berniukas labai laimingas, kad pasielgė teisingai“.

Astrologas buvo labai protingu žmogumi. Jis kreipėsi į auditoriją: „Pakelkite, prašau, ranką tie, kurie mano, jog šis berniukas pasielgė teisingai“. Dauguma klausytojų auditorijoje pakėlė ranką. Tai pamatęs atsrologas pasakė: „Jūs nepajėgūs suprasti astrologiją“, – susirinko savo daiktus ir išvažiavo iš tos šalies. Kodėl jis taip pasielgė? Todėl, kad gebėjimas suprasti atsrologiją priklauso nuo sugebėjimo gerbti savo tėvus. Kai žmogus iškarto nusikteikęs tėvų atžvilgiu įžeidžiančiai, negali būti nė kalbos apie tai, kad sugebės suprasti subtilius aspektus kitų žmonių likimuose.

Žmogus, kuris kritikuoja savo tėvus, atsiduria praktiškai beviltiškoje situacijoje gyvenime. Jam būtina tučtuojau nustoti taip elgtis, kitaip pas jį atsiras didelės problemos. Reikia tai žinoti. Todėl, kad nekreipdami į tai dėmesio žmonės daro daug kvailysčių.

Žmogus taip pat neturėtų kritikuoti savo mokytojo, kad ir ko jis mokytų. Jis neturėtų kritikuoti savo senelių ir močiučių, taip pat ir žmonių, kurie gerokai vyresni už jį. Jei jie patys paprašė to arba jie yra jo pavaldiniai, pacientai ar teisiamieji – tik tokiu atveju žmogaus prievolė nurodyti kitiems jų trūkumus.

Jei žmogus visgi kritikuoja savo tėvus arba vyresniuosius, jam būtina prašyti jų atleidimo. Netgi jei jie iš tikrųjų elgiasi nedorai, net ir tada jis turi prašyti atleidimo – galima ne garsiai, o mintyse. Švento žmogaus reikia prašyti atleidimo garsiai. Jei žmogus nežino, kieno prašyti atleidimo, jis turi melstis ir prašyti atleidimo visų iš eilės. Jei žmogus įžeidinėja sau lygius, pavyzdžiui draugus ir pažįstamus, kurie blogai išauklėti, tuomet reikia atsiprašinėti mintyse, o susitikus elgtis maloniai, tarsi nieko nebuvo nutikę. Jei jo draugai dori žmonės, tuomet atleidimo būtinai reikia prašyti garsiai. Bendrai paėmus, sau lygių žmonių įžeidimas laikomas mažiau nuodėmingu poelgiu. Už tai žmogus kenčia, bet ne taip stipriai, kaip anksčiau aprašytais atvejais. Prašyti atleidimo – labai didelė askezė, bet ji žmogų paverčia iš tikrųjų patraukliu. Didis išminčius Čanakja Pandit sakė: „Grožis – jos giesmėje, moters grožis – jos tyroje ištikimybėje vyrui, asketo grožis – jo gebėjime atleisti“.

O. G. Torsunov