Aš esu veiksmo žmogus. Negaliu sėdėti ir žiūrėti, ir niekaip neprisidėti prie dabarties keitimo. Negaliu vien dejuoti, smerkti ar liūdėti. Jei matau, kad galiu kažką pakeisti - imu ir keičiu.
Gromuluoju naują mintį, jog esame ne darymas, o buvimas. Mes nieko neprivalome daryti, turime tiesiog būti ir Pasaulis pats persitvarkys, pasikeis, kad atitiktų mūsų būseną, kad prisitaikytų prie to, kuo mes esame.
Kadangi esu veiksmo žmogus, man labai sunku iki galo suvokti, ką reiškia tik būti. Nieko nedarymas man asocijuojasi su pasyvumu, bejėgiškumu, apatija. Pvz., kai važinėdavau į vaikų globos namus, susidūriau su 4 žmonių kategorijomis:
1. Veiksmo žmonės - ne dejuoja, o ima ir daro tai, ką gali, tiek kiek gali.
2. Atjautos žmonės - žino, kad jei nuvažiuos į vaikų globos namus ir pamatys likimo nuskriaustus vaikus, patirs didelį emocinį sukrėtimą. Todėl jie nevažiuodavo kartu su manim, užtat kiek galėdavo, rinkdavo įvairius vaikams reikalingus daiktus - žaislus, rūbus, medų, kai siautė gripas ir beveik visi vaikai sirgo.
3. Žodžių žmonės - žavėjosi mano darbais, gailėjo vaikų, bet... Jiems nešovė į galvą, kad galėtų paaukoti bent nutrintą žaisliuką ar seniai nenešiojamą rūbelį...
4. Pagiežos žmonės - šalia kitų žmonių daromų gerų darbų jie jautėsi tarsi kas jiems prikišamai baksnotų pirštu į jų netobulumą, tad paskelbė man Šventąjį karą - šmeižė, apkalbėjo, niekino, žemino, trukdė visais įmanomais būdais ir darė viską, kas buvo jų galioje, kad tik manim atsikratyti.
Jiems tai pavyko.
Tačiau lieka neatsakytas klausimas - kaip tiesiog būti, o ne veikti?
O gal... tai, ką mes veikiame yra tiesiog atspindys to, kas mes esame?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą