Jei paklausčiau kas ESI, ką atsakytum?
O jei paklausčiau tavęs, kas esu AŠ, ką atsakytum?
Esu iš tų žmonių, kuriems svarbu, ką apie mane mano kiti. Man malonu, kai žmonės atsiliepia apie mane gerai ir nemalonu, kai susidaro apie mane blogą nuomonę. Kai žmonės ima vertinti mano poelgius blogai, jaučiu poreikį jiems paaiškinti savo motyvus, paskatinusius veikti vienaip ar kitaip. Taip pat labai noriu visiems patikti, nors ir suvokiu, jog visiems mielas nebūsi.
Ar jūs jaučiatės taip pat? Jei taip, tuomet pakalbėkim toliau šia tema, gerai? :)
Viską, kas mums nutinka, vertiname remdamiesi savais penkiais pojūčiais - skoniu, uosle, lytėjimu, rega, klausa. Nors tiksliau būtų - vertiname pagal tai, kokius - malonius ar nemalonius, potyrius mums vienas ar kitas dalykas sukelia.
Kiekvienas patirtas potyris padeda mums suvokti ir save. Pvz., būdama šalia skruzdelės galiu save palyginti su ja ir suvokti, kad aš esu didesnė už ją. Būdama šalia šviesiaplaukių žmonių, suvokiu, kad mano plaukų spalva yra kitokia, nei jų. Jei neturėčiau su kuo savęs palyginti, negalėčiau sužinoti, kokia aš esu iš tikrųjų.
Iš to seka išvada, kad mes save suvokiame per aplinką, o aplinką suvokiame per save.
Ar aiškiai kol kas dėstau mintį? Tęsiam?
Taigi, žmones mes vertiname pagal tai, kokius pojučius jie mums sukelia ir pagal savo paveikslą. Pats papraščiausias pavyzdys - geraširdiški žmonės niekaip negali suprasti žiauriai besielgiančių žmonių.
Mano nuomone, toks dalykas kaip objektyvus kitų žmonių vertinimas išvis neegzistuoja ir net negali egzistuoti. Kaip gali tiksliai suvokti kitą žmogų, jo motyvus, jei viskas, kuo gali remtis, yra tik tavo paties patirtis ir tavo paties pojūčiai? Vadinasi, neįmanoma kito žmogaus pilnai, visu šimtu procentu suprasti, nes gali suvokti tik tą jo dalį, kurioje gali atpažinti savo paties patirtį. Kitaip tariant - visuose žmonėse matai vieną ar kitą SAVO asmenybės atspindį.
Taigi, ir tave jie suvokia per save, tavyje mato savo asmenybės atspindį.
Tuomet užduodu dar vieną klausimą - jei kiti tave vertinti gali tik pagal savo asmeninę patirtį ir suvokimą, ar verta stengtis kitiems patikti ir įtikti? Turiu omeny - ar galima save vertinti remiantis tuo, kaip tave vertina kiti, jei jų kriterijai negali būti bjektyvūs? Kurti save pagal kitų žmonių iliuzinį tavęs suvokimą? Argi ne geriau save kurti ne pagal kitų vertinimą, o pagal savo sukurtas vertybes, vadovaujantis savo širdies ir sažinės balsu?
Pabaigai kaip pavyzdį apie skirtingą to paties dalyko suvokimą noriu prisiminti mitą apie Narcizą. Apie nepaprasto grožio jaunuolį, į kurį nelaimingai buvo įsimylėjusi nimfa. Už tai, kad Narcizas neatsakė jai meile į meilę, buvo žiauriai prakeiktas - pažvelgęs į vandenį, pamatė savo atspindį ir įsimylėjo į save. Taip ir paskendo besilenkdamas iš arčiau save pamatyti.
O dabar pažiūrėkim į ją iš kitos perspektyvos. Ištrauka iš Paulo Coelho knygos "Alchemikas":
"Tačiau Oskaras Vaildas užbaigė istoriją kitaip. Jo pasakojime, mirus Narcizui, prie šio gėlo vandens ežero atėjo girių laumės oreadės ir nustebo pamačiusios, kad jis tapęs karčių ašarų urna.
-Ko gi tu verki?- paklausė oreadės.
-Aš verkiu Narcizo, -asakė ežeras.
-Tai mūsų nestebina,- pasakė laumės.- Nors mes jį nuolat sekiojome miške, tik tu vienas galėjai iš arti gėrėtis jo grožiu.
-Vadinasi,Narcizas buvo gražus?- paklausė ežeras.
-Kas gi geriau nei tu galėjo tai žinoti?-nustebo oreadės.- Juk jis prie tavo krantų rymojo ištisas dienas!
Ežeras valandėlę patylėjo. Paskui atsiduso:
-Aš verkiau Narcizo, bet niekuomet nebuvau pastebėjęs, kad jis gražus. Aš verkiau jo, nes kiekvieną sykį, kai jis pasilenkdavo ties manim, jo akyse aš galėjau matyti savo grožio atspindį."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą