Skaitau neįtikėtinai įdomią knygą "Pokalbiai su Dievu". Šios ir kitų Neale Donald Walsch knygų, kuriose surašytas judviejų su Dievu pokalbis, reiktų ieškoti knygynuose religinės/teologinės literatūros skyriuose. Kadangi tuose skyriuose paprastai neieškau skaitinių, esu nepapratai dėkinga Vilijai už paskolintą III Pokalbių dalį. Vos perskaičiusi kelis puslapiu strimgalviais nulėkiau į knygyną, praleidau gerą valandą, kol radau šio autoriaus knygas ir laiminga parsinešiau keletą namo.
Pavadinau Neale autorium, tačiau jis man imtų prieštarauti, nes tikrasis knygos autorius yra... Dievas.
(Įdomu, kiek skaitytojų po paskutiniojo sakinio nustojo skaityti įrašą? :) )
Iš tikrųjų net ne apie knygą ir jos bendraautorius norėjau papasakoti. Norėjau papasakoti šiandien perskaitytą mintį, akivaizdžią tiesą, kuri mane privertė pasijusti panašiai, kaip jaučiuosi, kai užsimušdama ieškau po visus namus akinių nuo saulės, kai jie tuo tarpu išdidžiai dairosi man nuo galvos, užmauti, kaip plaukų lankelis....
Tai gal pradėkim nuo pradžių...
Šiaip ta mintis visai ne nauja, tikiu, jog ir jūs, jei skaitote, domitės įvairiais dvasinio tobulėjimo metodais, būdais, keliais į nušvitimą, susidūrėte su bent keletu iš šių teiginių. Egzistuoja tam tikra priešprieša - gali turėti viską, ką tik panorėsi, tačiau negali turėti to, ko nori. Negali turėti to, ko nori, nes pats norėjimas tai nuo tavęs stumia. Kuo labiau nori, tuo labiau tolsta trokštamas dalykas.
Man šioj vietoj pasirodė painu, kaip gerai, kad ir Neale Dievą ėmė kamantinėti :)
Taigi, einam toliau. Mintis turi kuriančios galios (apie tai tikrai girdėjome visi ir ne kartą...). Žodis irgi turi kuriančios galios ir net stipresnės, nei mintis. Veiksmas yra dar stipresnės kuriančios galios už žodį. Kūryba susideda iš trijų pakopų - minties, žodžio ir veiksmo. "Visata neturi kito pasirinkimo, tik tiesiogiai atsakyti į tavąsias mintis." Čia pacitavau Dievą. Ir štai paskutinis sakinys, kurį perskaičius kvatojau visa gerkle :) Kai galvojame "noriu sėkmės", visata atsako "gerai, norėk".
Ir tada besijuokdama peržvelgiau savo dažniausiai besisukiojančias mintis galvoje. Ogi tikrai, dažniausiai aš tik noriu. O kuo labiau noriu, tuo labiau visata leidžia man norėti nustumdama trokštamus dalykus tolyn, į nepasiekiamus tolius, kad nieks netrukdytų man ir toliau... norėti....
Ar paklausite, kaip gi reikia tada formuluoti mintis? Jei ne, ačiū, kad taip ilgai skaitydami buvote kartu su manimi :) O jei taip, pacituosiu Dievo duotą patarimą "Dėkoju tau, Dieve, už sėkmę manajame gyvenime". Būtent tokia mintis išsakoma ir įgyvendinama, ji skatina ne siekti rezultatų, o suvokti, jog rezultatai jau yra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą