2012 m. sausio 22 d., sekmadienis

Juokėsi puodas, kad katilas juodas....

Vien tai, kad skaitote šį sakinį rodo, jog einate dvasinio tobulėjimo keliu. Nėra vienintelio, teisingiausio kelio ir manasis būdas nėra geresnis už jūsiškį (ar atvirkščiai). 

Tačiau stebėdama save ir bendrakeleivius pastebėjau bendrą tendenciją, ydą, kurią mes visi turime įveikti... Kai imame judėti į priekį, imame domėtis, vertinti, analizuoti, dairytis aplinkui ir lyginti save su kitais. Imame aiškiai matyti ribą tarp to, kas gera ir bloga, kas geraširdiška ir piktavališka, kas egoistiška ir pasiaukojančio. Ir tai gerai, tiesiog puiku, nes nematydami skirtumo tarp juodos ir baltos mes negalėsime rinktis vieno iš dviejų, negalėsime rinktis baltos.

Tačiau štai čia tyko baisus pavojus. Imam SMERKTI tuos, kurie, anot mūsų, nepakankamai dvasingi, nepakankamai kilnūs, nepakankamai pasiaukojantys... Dar blogiau, imam NIEKINTI kitaip mastančius, kitaip besielgiančius. O tada imam LINKĖTI PIKTO tiems, kurie, anot mūsų, žiauriai elgiasi ar yra egoistai. 

Jei smerkiam, niekinam kitus, vadinasi aukštinam save. Jei linkim blogio blogai besielgiantiems, tai... kuo gi mes skiriamės nuo jų? 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą