Mano Mokytojai

Žinote, šitą įrašą maniau pradėsiu vienaip, tačiau kai atsidariau naują puslapį, kai susiradau internete geriausiai įrašą iliustruojančią nuotrauką ir ją čia įkėliau, mano galvoje atsirado visai kitas pirmas sakinys.

Štai jis:

Dėkoju Reiki energijai, kuri man labai padeda plėsti savo suvokimą. Pastaruoju metu vos per kelias savaites suvokiau žymiai daugiau, nei per pastaruosius kelis metus. Taip yra todėl, kad Reiki energija pirmiausia prateka per  Sahasrara (सहस्रार, Sahasrāra) - Viršugalvio čakrą (siejama su kankorėžine liauka), paskui per Ajna (आज्ञा, Ājñā) - Kaktos čakrą (arba trečioji akis (siejama su hipofize)),  Vishuddha (विशुद्ध, Viśuddha) - Gerklės čakrą (siejama su skydliauke)  ir Anahata (अनाहत, Anāhata) - Širdies čakrą (siejama su užkrūčio liauka).  Tad kiekvieną kartą kai darau sau ar kam nors kitam seansą, aš tobulėju, plečiu suvokimą, gryninu širdį.

Dėkoju žmonėms, kurie kategoriškai blogos nuomonės apie mane. Jūs tapote mano Mokytojais. Ačiū Jums! Jūsų neigiamas nusistatymas leido man dar kartą gerai apžiūrėti save, pamatyti kas aš esu ir kas nesu, ir atvėrė labai daug tiesų.

Pirmiausia tai supratau, jog tai, ką manyje mano kiti ir tai, kas manyje yra iš tikrųjų, gali visiškai nesutapti. Kadangi kitus vertiname pagal savo paties pavyzdį, patirtį ir pojūčius, kiekviename kitame žmoguje iš tikrųjų matome tik savo paties atspindį. Tad jei kituose žmonėse matote meilę, pats esate Meilė, o jei kituose matote priešus.... Kas tada esate Jūs?

Taip pat supratau, kodėl galima perskaityti šimtus knygų apie dvasingumą, tačiau nei per žingsnį nepajudėti link jo. Jei siekiame tik žinių, jos mūsų nepriartins prie Dievo. Tik tai, ką mes išgyvename, pajaučiame, tik tai įsirašo į mūsų Dvasią ir išlieka amžiams. Todėl galime skaityti didžių Mokytojų parašytas knygas, tačiau nieko iš tikrųjų neišmokti, jei nepradėsime gyventi tuo, jei nepajausime širdimi ir jei joje neįrašysime žinojimo.

Supratau, ką norėjo pasakyti Kristus, liepęs atsukti kitą skruostą skriaudėjui. Kokia gi natūrali reakcija į neigiamą mums siunčiamą energiją? Akis už akį, dantis už dantį, ar ne taip? Bet... neigiama mintis gimdo neigiamą mintį ir jų vis daugėja. Štai kodėl negalima linkėti pikto piktiems žmonėms. Taip mes ne taisome situaciją, o ją tik bloginame, mes tik prisidedame prie neigiamų minčių kiekio augimo! Net jei mūsų pasipiktinimas šventuoliškas, neigiamomis mintimis mes žudome savo pasaulį. Tik Meilė, Taika ir Ramybė išgelbės mus visus.

Dar visai neseniai ir pati jaučiausi geresnė už kitus. Ne, galbūt ne Jus, kurie skaitote šį sakinį. Na, bent jau geresnė už žudikus, prievartautojus ir vagis. Jaučiausi geresnė ir nesupratau, jog esu pakliuvusi į pinkles...

Ar jums nebūna, kad kartais žmogui bandai išaiškinti savo požiūrį, stengiatės perteikti savo elgesio motyvus, tačiau tas žmogus vis tiek niekaip jūsų nesupranta? Man taip būna ir ne kartą. Šiandien ryte supratau kodėl! 

Ogi todėl, kad tu kalbi apie savo sielą, o žmogus nepakelia akių nuo tavo purvinų batų.... Batus auniesi, kad nešaltų kojos, kad nenusimuštum nykščio į akmenį. Natūralu, jog jie sutrinti ir purvini. Tačiau ne visi žmonės sugeba pakelti savo žvilgsnį nuo purvinų batų ir pažvelgti kitam tiesiai į akis... Jei žiūrėtume visiems į akis, nepastebėtume jų purvinų batų, kurie gi ir skirti mums braidžioti po balas ir neperšlapti kojų... :)

Tad ačiū, mano didieji Mokytojai, kad atvėrėte man akis ir padėjote suvokti daug naujų dalykų. Be Jūsų paniekos nebūčiau nuėjusi tiek toli ir nebūčiau suvokusi, jog Žinojimas yra visai čia pat, tiesiai po ranka, o Mokytojas yra kiekvienas sutiktas žmogus.

Dvasingumas vs. ezoterika

Ir vėl dėkoju Didžiajam Mokytojui Omraam Mikhaël Aïvanhov, kuris net miręs nenustoja mokyti žmonių.... Šį kartą jis mokė nustoti be saiko ir be ribų žavėtis įvairiomis ezoterinėmis praktikomis, kurios neatsargiai ir be saiko naudojamos gali labai stipriai pakenkti...

"Kodėl žmonės mano, jog kelių asanų (kūno pozų), mudrų (gestų) praktikavimas ir kelių mantrų kartojimas juos perkeis? Kai kurie sakys, jog tai Budos pozos, kai jis meditavo po figmedžiu ir nušvito. Gali būti, sutinku, bet pirma reikia atsižvelgti į tai, koks žmogus buvo Buda. Buda toks tapo ne todėl, kad praktikavo jogą ar mudras, o dėl išskirtinių savo bruožų. Kad ir kokias jogos pozas jis būtų atlikęs, jo bruožai vis tiek būtų pasireiškę.

Nesakau, kad tam tikros pozos, tam tikri judesiai nepadeda žmogui pajusti galingų ir palankių srovių, bet ne tai svarbiausia. Jei žmogus neturi tikro polinkio gyventi dvasingai, jokie pratimai negalės užpildyti tos spragos" 

Omraam Mikhaël Aïvanhov, "Kas yra dvasinis mokytojas?"

Ir tikrai, kai pagalvoji, juk šitiek leidžiama įvairiausių knygų apie įvairiausius metodus, kurie turėtų jau seniausiai visą žmoniją būti nuvedę į harmoniją, taiką, dvasinę laisvę bei nušvitimą. Argi nepažįstate žmonių, kurie, nepaisant nuolatinės meditacijos, vis tiek draskomi vidinių konfliktų, pavydo, neigiamų emocijų, neapykantos? Ir pati meditacija yra puikus įrankis ištuštinti save, iškuopti ūžiantį chaosą, bet... Tuštuma neegzistuoja. Jei iš stiklinės išpilsim vandenį, ją užpildys oras. Jei save ištuštinsim, kas užpildys mūsų ankstesnių minčių vietą? Dieviškumas, dvasingumas ar.... tamsa? 

"<...> meditacija, kuri nėra sąlytis su dieviškuoju pasauliu, kuri nepalieka didesnės meilės, didesnės šviesos pėdsakų nėra labai naudinga. <...> nereikia pamiršti, kad tuštuma kuriama tam, kad ji būtų užpildyta. Jei kur nors susidaro tuštuma, visada atsiranda elementas, kuris siekia ją užpildyti. Taigi jei kuriate tuštumą neapsivalę, pritrauksite tai, kas atitinka jūsų vidinės nedarnos ir netvarkos būseną: tamsias ir kenksmingas esybes, nuo kurių nemokėsite apsiginti."

Omraam Mikhaël Aïvanhov, "Kas yra dvasinis mokytojas?"

Juk tikrai žinote - mintis materiali, paleista į "gyvenimą", ji niekur nedingsta, niekur neišnyksta. Visos nuo amžių pradžios kada nors pagimdytos neigiamos mintys vis dar egzistuoja. Kiek tūkstančių metų kaupėsi visos neigiamos emocijos? Pagalvokit apie visus karus, žudynes, pasityčiojimus, kankinimus. Pagalvokit apie visas pavydo mintis arba kitus žmones niekinančias mintis. Pagalvokit apie siaubingas, iškreiptas mintis, kurias pagimdo sujaukti psichinių ligonių protai... Juk visa tai nedigtsa, plūduriuoja aplink mus ir laukia progos įsikūnyti.  Tad tik tie, kurie tyros širdies, skaidraus proto, tvirtos valios, tik tie, kurie apsivalę gali kurti tuštumą, ruošti vietą dieviškumui. Ir yra daugiau ar mažiau saugūs tai darydami....

"<...> iliuzija būtų tikėti, kad be tikslaus mokslo apie žmogaus sandarą ir jo ryšius su visata, be tam tikrų labai griežtų gyvenimo taisyklių, be aukšto meilės ir brolybės idealo kelios pozos padės siekti didelių dvasinių rezultatų. Tai tokia pati iliuzija, kaip ir tikėtis, kad ateinantį kas sekmadienį į Mišias atsiklaupti, persižegnoti šventintu vandeniu ir priimti Komuniją krikščionį aplankys Šventoji Dvasia."

Omraam Mikhaël Aïvanhov, "Kas yra dvasinis mokytojas?"

4 aritmetikos veiksmai

Ar mokate sudėti, atimti, dauginti ir dalinti? Kai perskaičiau šį klausimą Omraam Mikhaël Aïvanhov knygoje "Psichinis gyvenimas" elementai ir struktūros", pagalvojau - koks keistas klausimas knygoje apie žmogaus sandarą... :) Tačiau Omraam, ilgai nelaukęs iškart duoda atsakymą - kažin ar mokate tuos keturis nesudėtingus veiksmus. Juk kiek kartų buvote susidėję su žmogum, kurio paskui niekaip negalėjote atsikratyti :)

Sudėti atlieka mūsų širdis, atimtį atlieka protas, siela daugina, o dvasia dalina. Per šiuos keturis aritmetikos veiksmus pereinami ir augdami - mažas vaikas viską deda į burną. Kai paūgėja ir ima vadovauti protu, atmeta viską, kas jam netinka. Vėliau puola dauginti - pinigus, moteris, vaikus, turtus. O kai susiruošia anapilin, ima galvoti, kaip čia visus turtus padalinti vaikams :)

Visas mūsų gyvenimas paremtas šiais paprastais veiksmais. Jei vadovaujamės širdimi, įsimylime netinkamus žmones ir nepajėgiame jų atstumti kad ir kaip su mumis elgtųsi. Jei vadovauja protas, atmetame visus draugus, kurie mums atrodo per prasti ir nenaudingi. Kartais dauginame gandus ar neigiamas emocijas.

Net mūsų fizinis egzistavimas paremtas tuo - jei žmogus apkūnus, jį valdo širdis, kuri moka tik sudėti. Štai ir deda nelaimėlis viską sau į skrandį... Lengviausias būdas numesti svorį - daugiau galvot, nes protas viską atima. 

O štai, kai širdis, protas, siela ir dvasia dirba harmoningai, žmogus yra sveikas ir laimingas, skleidžia meilę, taiką ir išmintį.

Anekdotas apie durnius ir tvorą

Du durniai susitarė pabėgt iš durnyno. Vienas sako: - Jei tvora bus aukšta – kasimes, jei žema – perlipsim. Kitas nuėjo patikrint, grįžta po kurio laiko ir sako: - Nieko nebus. Tvoros nėra.

Pirmiausia nusijuokiau, o paskui pagalvojau - taigi ir gyvenime taip būna! Ir ne tik durniams... :) Dažnai viską gerai apgalvoji, numatai visus įmanomus variantus, o jei susiduri su kažkuo nenumatytu pasimeti ir nebežinai, ką toliau daryti. 

Veiksmas ar buvimas?

Aš esu veiksmo žmogus. Negaliu sėdėti ir žiūrėti, ir niekaip neprisidėti prie dabarties keitimo. Negaliu vien dejuoti, smerkti ar liūdėti. Jei matau, kad galiu kažką pakeisti - imu ir keičiu.

Gromuluoju naują mintį, jog esame ne darymas, o buvimas. Mes nieko neprivalome daryti, turime tiesiog būti ir Pasaulis pats persitvarkys, pasikeis, kad atitiktų mūsų būseną, kad prisitaikytų prie to, kuo mes esame.

Kadangi esu veiksmo žmogus, man labai sunku iki galo suvokti, ką reiškia tik būti. Nieko nedarymas man asocijuojasi su pasyvumu, bejėgiškumu, apatija. Pvz., kai važinėdavau į vaikų globos namus, susidūriau su 4 žmonių kategorijomis:
1. Veiksmo žmonės - ne dejuoja, o ima ir daro tai, ką gali, tiek kiek gali.
2. Atjautos žmonės - žino, kad jei nuvažiuos į vaikų globos namus ir pamatys likimo nuskriaustus vaikus, patirs didelį emocinį sukrėtimą. Todėl jie nevažiuodavo kartu su manim, užtat kiek galėdavo, rinkdavo įvairius vaikams reikalingus daiktus - žaislus, rūbus, medų, kai siautė gripas ir  beveik visi vaikai sirgo.
3. Žodžių žmonės - žavėjosi mano darbais, gailėjo vaikų, bet... Jiems nešovė į galvą, kad galėtų paaukoti bent nutrintą žaisliuką ar seniai nenešiojamą rūbelį...
4. Pagiežos žmonės - šalia kitų žmonių daromų gerų darbų jie jautėsi tarsi kas jiems prikišamai baksnotų pirštu į jų netobulumą, tad paskelbė man Šventąjį karą - šmeižė, apkalbėjo, niekino, žemino, trukdė visais įmanomais būdais ir darė viską, kas buvo jų galioje, kad tik manim atsikratyti.

Jiems tai pavyko.

Tačiau lieka neatsakytas klausimas - kaip tiesiog būti, o ne veikti?

O gal... tai, ką mes veikiame yra tiesiog atspindys to, kas mes esame?

Juokėsi puodas, kad katilas juodas....

Vien tai, kad skaitote šį sakinį rodo, jog einate dvasinio tobulėjimo keliu. Nėra vienintelio, teisingiausio kelio ir manasis būdas nėra geresnis už jūsiškį (ar atvirkščiai). 

Tačiau stebėdama save ir bendrakeleivius pastebėjau bendrą tendenciją, ydą, kurią mes visi turime įveikti... Kai imame judėti į priekį, imame domėtis, vertinti, analizuoti, dairytis aplinkui ir lyginti save su kitais. Imame aiškiai matyti ribą tarp to, kas gera ir bloga, kas geraširdiška ir piktavališka, kas egoistiška ir pasiaukojančio. Ir tai gerai, tiesiog puiku, nes nematydami skirtumo tarp juodos ir baltos mes negalėsime rinktis vieno iš dviejų, negalėsime rinktis baltos.

Tačiau štai čia tyko baisus pavojus. Imam SMERKTI tuos, kurie, anot mūsų, nepakankamai dvasingi, nepakankamai kilnūs, nepakankamai pasiaukojantys... Dar blogiau, imam NIEKINTI kitaip mastančius, kitaip besielgiančius. O tada imam LINKĖTI PIKTO tiems, kurie, anot mūsų, žiauriai elgiasi ar yra egoistai. 

Jei smerkiam, niekinam kitus, vadinasi aukštinam save. Jei linkim blogio blogai besielgiantiems, tai... kuo gi mes skiriamės nuo jų? 

Iliuzijų valdovai? Iliuzijų vergai?

"Jūsų tikslas kurti save iš naujo kiekvieną Dabarties Akimirką ir siekti realizuoti geriausią savo pačių versiją - Koks Aš Galiu Būti"

Neale Donald Walsch "Sąjunga su Dievu"

Ar žinote, kad egzistuoja tik ši akimirka, tik šis širdies stuktelėjimas? Nėra nei praeities, nei ateities, yra tik dabartis. Kol perskaitėt pirmus du sakinius, mirė milijonai ląstelių ir gimė milijonai naujų ląstelių. Pavyzdžiui, skrandžio gleivinė visiškai pasikeičia per penkias dienas, oda - per mėnesį. Per šešias savaites palaipsniui pasikeičia visos kepenų ląstelės. Kasmet 98% žmogaus kūną sudarančių atomų pakeičia nauji, o per trejus metus organizmas visiškai atsinaujina. Tai reiškia, kad šiandien mes turim visiškai kitą kūną, nei turėjom prieš 3 metus. Ir visa tai tik fiziniame mūsų gyvenimo plane...

Kai gavau I Reiki pakopą, Mokytojas Virginijus Mockus davė kiekvienam po kortelę su 5 Mikao Usui  sukurtais gyvenimo principais:

   1. Nuo šios dienos esu be pykčio.  

   2. Nuo šios dienos esu ramus - be įtampos.  

   3. Esu be melo, sąžiningai uždirbu pragyvenimui.  

   4. Esu mylintis, atleidžiantis ir malonus visiems. 

   5. Jaučiu dėkingumą gyvenimui už viską

Turiu pripažinti, kad tik dabar imu tuos principus suvokti... Kaip ir tai, ką žinojau jau seniai - gyvename iliuzijų pasaulyje ir tai, kas atrodo neginčijamai tikra, yra tik iliuzija, mūsų pačių sukurta tam, kad galėtume išreikšti save ir sukurti save. Kiekvieną akimirką kuriame Save. Kiekvienos akimirkos sprendimas, kiekvienos akimirkos mintis kuria mus, mūsų ateitį. Kiekvienas veiksmas, žodis ir mintis kuria Gyvenimą. Mes patys sprendžiame, kokiais norime save sukurti - geraširdiškais, rimtais, linksmais, kilniais, paniurėliais, žiauriais, atsakingais, vėjavaikiais... Ir galime būti bet kuriuo iš visų įmanomų variantų. Jei tik taip nuspręsime... 

"Prisiminkite, kad jus apibūdina kiekvienas jūsų veiksmas. Kiekviena mintis turi kūrybinės energijos užtaisą. Kiekvienas žodis perteikia jūsų tiesas.

Pažvelkit į save, ką jūs šiandien veikėte. Ar taip pasirinkote apibūdinti save?

Paanalizuokite, ką jūs šiandien galvojote. Ar tai trokštate sukurti?

Paklausykite, ką jūs šiandien kalbate. Ar tai norėjote pasakyti?

Kiekviena jūsų gyvenimo akimirka yra šventa. Tai kūrybos akimirka. Kiekvienas mirksnis yra nauja pradžia. Kiekvieną sekundę gimstate iš naujo."

Neale Donald Walsch "Sąjunga su Dievu"

Gal šmėkštelėjo mintis - O SIAUBE!  Tai ką, jau ir nosies pasikrapštyti negalima, nes tai kuria mano ateitį? Ką gi... ar nenutrūkstamo kūrybos proceso suvokimas yra slegianti atsakomybė, ar maloni galimybė keisti save vėlgi priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo. Aš renkuosi džiaugsmą ir tas pasirinkimas jau pripildė mano gyvenimą juoku. Bet tai nereiškia, jog pasirinkau teisingai. Nėra teisingo arba neteisingo kelio, yra tik kelias, kuriuo jūs pats nusprendžiate žingsniuoti. Jei rimtumas, mąsliai suraukta kakta yra tai Kas Esate Iš Tiesų, kuo norite Būti, tuomet tai jūsų kelias. Jei nusprendėte pykti, keršyti, niekinti, smerkti - tai jūsų kelias, kuriantis Jus. Tai nėra blogas pasirinkimas, nes ten kur juoda, yra ir balta. Žiaurūs žmonės sukuria galimybę žmonėms, pasirinkusiems Atjautos kelią, kurti Save užjaučiančiomis kitus mintimis, paguodos žodžiais ir veiksmais, gelbėjančiais Pasaulį. Be Savanaudžių nebūtų ir Altruistų, be Žudikų nebūtų ir Gynėjų, be Mokinių nebūtų Mokytojų. Klausimas tik vienas - ar tai, ką kuriate, kuriate sąmoningai? Ar leidžiatės vedami iliuzijų ir nesėkmėmis (kurios yra taip pat iliuzijos) kaltinate visus aplinkui?

Kaip ne žinoti, o suvokti iliuzijas? Medituoti. Galima meditaciją sureikšminti ir prikurti šimtus ritualų, be kurių neva negalima medituoti. Pvz., medituoti tik skambant tam tikrai muzikai, tik tada, kai uždegtos žvakės, tik tada kai sutemę, tik vienumoje ar atvirkščiai - tik tada, kai susirinkę bendraminčiai. O galima medituoti bet kada - valant dantis, laukiant lifto, plaunant indus, laukiant, kol žiemą sušils automobilio variklis. Kas yra meditacija? Meditacija yra tiesiog Buvimas. Ne darymas, ne galvojimas, ne kalbėjimas, o būvimas čia ir dabar, šia akimirką. Tai Tyla ir Būvimas. 

Kai galvoje neūžia šimtai kasdienių minčių, ateina Mintis, Žinojimas. Kai tiesiog Būni, gali pajauti, Kas Iš Tiesų Esi. Ir neeikvoti energijos tam, kas nekuria tavęs. 

"Jei negalite, neturite pakankamai laiko, turite daug darbų, jei randate dar daugiau kitų užsiėmimų, vadinasi esate pakliuvę į Tuštybės ratą, Iliuziją, Esate ten įtraukti dar stipriau, nei galėjote įsivaizduoti."

Neale Donald Walsch "Sąjunga su Dievu"

Tad kuo gi renkatės Būti? Iliuzijų valdovais ar vergais?

Įkurtuvės

Šiandien - didi diena ir dar vienas platus žingsnis link svajonių išsipildymo! Reiki terapija rado sau  namučius adresu Saltoniškių g. 29/ Sėlių g. 3, Vilnius. 

Truputį papasakosiu apie įmonę, kuriai priklauso pastatas. Man ji sukėlė nostalgiškus sentimentus ir buvo viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau būtent šią vietą :)

UAB Puntukas taip vadinasi ši neeilinė įmonė. Ji įkurta 1938 m kaip nedidelė metalą apdirbanti įmonė. Šiandien jos veiklos sritis labai plati - spaustuvė, viešasis maitinimas, patalpų nuoma, poilsio namai, aplinkos pritaikymas neįgaliesiems, medicininių baldų ir kompensuojamos įrangos gamyba bei remontas, keltuvai ir liftai neįgaliesiems ir dar begalės dalykų. 

Pastatas dvelkia senove. Bet ne ta garbinama, o Sovietų sąjungos laikų senove :) Koridoriuose ant palangių stovi gėlės, akivaizdžiai čia praleidusios savo paskutinius 10 metų :)

Žiūrint akimis, pastatas ne itin jaukus. Tačiau mano širdis įsimylėjo į tą vietą iš pat pirmo žvilgsnio :)

                                                                                                   

                                                                                                 

Štai čia matote duris, pro kurias turėtumėt įeiti.

                                                                                                   

Kai įeinate pro lauko duris, kopkite iki pat IV aukšto :)

 Tada eikite ilgu koridorium beveik iki galo ir po dešinę pusę skaičiuokit kabinetų numerius :)

 Reiki terapija įsikūrusi 410 kabinete!

 Štai taip kol kas viskas atrodo tik atidarius duris :)

 Vaizdas pro langą :)

Dabar beliko viską įsirengti jaukiai ir patogiai. Gal turite nereikalingų pagalvėlių, užklotėlių, smilkalinių, žvakidžių ar dar kokių mielų niekučių, kurie Reiki terapijos kabinete atrastų sau naujus namučius? :)

Savęs suvokimas

Jei paklausčiau kas ESI, ką atsakytum?

O jei paklausčiau tavęs, kas esu AŠ, ką atsakytum?

Esu iš tų žmonių, kuriems svarbu, ką apie mane mano kiti. Man malonu, kai žmonės atsiliepia apie mane gerai ir nemalonu, kai susidaro apie mane blogą nuomonę. Kai žmonės ima vertinti mano poelgius blogai, jaučiu poreikį jiems paaiškinti savo motyvus, paskatinusius veikti vienaip ar kitaip. Taip pat labai noriu visiems patikti, nors ir suvokiu, jog visiems mielas nebūsi.

Ar jūs jaučiatės taip pat? Jei taip, tuomet pakalbėkim toliau šia tema, gerai? :)

Viską, kas mums nutinka, vertiname remdamiesi savais penkiais pojūčiais - skoniu, uosle, lytėjimu, rega, klausa. Nors tiksliau būtų - vertiname pagal tai, kokius - malonius ar nemalonius, potyrius mums vienas ar kitas dalykas sukelia.

Kiekvienas patirtas potyris padeda mums suvokti ir save. Pvz., būdama šalia skruzdelės galiu save palyginti su ja ir suvokti, kad aš esu didesnė už ją. Būdama šalia šviesiaplaukių žmonių, suvokiu, kad mano plaukų spalva yra kitokia, nei jų. Jei neturėčiau su kuo savęs palyginti, negalėčiau sužinoti, kokia aš esu iš tikrųjų.

Iš to seka išvada, kad mes save suvokiame per aplinką, o aplinką suvokiame per save.

Ar aiškiai kol kas dėstau mintį? Tęsiam?

Taigi, žmones mes vertiname pagal tai, kokius pojučius jie mums sukelia ir pagal savo paveikslą. Pats papraščiausias pavyzdys - geraširdiški žmonės niekaip negali suprasti žiauriai besielgiančių žmonių.

Mano nuomone, toks dalykas kaip objektyvus kitų žmonių vertinimas išvis neegzistuoja ir net negali egzistuoti. Kaip gali tiksliai suvokti kitą žmogų, jo motyvus, jei viskas, kuo gali remtis, yra tik tavo paties patirtis ir tavo paties pojūčiai?  Vadinasi, neįmanoma kito žmogaus pilnai, visu šimtu procentu suprasti, nes gali suvokti tik tą jo dalį, kurioje gali atpažinti savo paties patirtį. Kitaip tariant - visuose žmonėse matai vieną ar kitą SAVO asmenybės atspindį.

Taigi, ir tave jie suvokia per save, tavyje mato savo asmenybės atspindį.

Tuomet užduodu dar vieną klausimą - jei kiti tave vertinti gali tik pagal savo asmeninę patirtį ir suvokimą, ar verta stengtis kitiems patikti ir įtikti? Turiu omeny - ar galima save vertinti remiantis tuo, kaip tave vertina kiti, jei jų kriterijai negali būti bjektyvūs? Kurti save pagal kitų žmonių iliuzinį tavęs suvokimą? Argi ne geriau save kurti ne pagal kitų vertinimą, o pagal savo sukurtas vertybes, vadovaujantis savo širdies ir sažinės balsu?

Pabaigai kaip pavyzdį apie skirtingą to paties dalyko suvokimą noriu prisiminti mitą apie Narcizą. Apie nepaprasto grožio jaunuolį, į kurį nelaimingai buvo įsimylėjusi nimfa. Už tai, kad Narcizas neatsakė jai meile į meilę, buvo žiauriai prakeiktas - pažvelgęs į vandenį, pamatė savo atspindį ir įsimylėjo į save. Taip ir paskendo besilenkdamas iš arčiau save pamatyti.  


O dabar pažiūrėkim į ją iš kitos perspektyvos. Ištrauka iš Paulo Coelho knygos "Alchemikas":


"Tačiau Oskaras Vaildas užbaigė istoriją kitaip. Jo pasakojime, mirus Narcizui, prie šio gėlo vandens ežero atėjo girių laumės oreadės ir nustebo pamačiusios, kad jis tapęs karčių ašarų urna.
-Ko gi tu verki?- paklausė oreadės. 

-Aš verkiu Narcizo, -asakė ežeras. 
-Tai mūsų nestebina,- pasakė laumės.- Nors mes jį nuolat sekiojome miške, tik tu vienas galėjai iš arti gėrėtis jo grožiu. 
-Vadinasi,Narcizas buvo gražus?- paklausė ežeras. 
-Kas gi geriau nei tu galėjo tai žinoti?-nustebo oreadės.- Juk jis prie tavo krantų rymojo ištisas dienas! 
Ežeras valandėlę patylėjo. Paskui atsiduso: 
-Aš verkiau Narcizo, bet niekuomet nebuvau pastebėjęs, kad jis gražus. Aš verkiau jo, nes kiekvieną sykį, kai jis pasilenkdavo ties manim, jo akyse aš galėjau matyti savo grožio atspindį."

Pinigai pinigai, o be jų taip blogai...

Nesu Abba gerbėja, bet daina "Money money" labai gerai atspindi mano (o gal ir jūsų?) požiūrį į pinigus. Dirbam dieną naktį, kad uždirbtume pinigų, o jų vis trūksta ir trūksta... Dabar dvasingi žmonės turėtų man pasakyti, kad ne piniguose laimė, o žmonės su jumoro jausmu turėtų papildyti - ne piniguose laimė, o jų kiekyje.

Ir žinot, visi teisūs! Teisūs, kad pinigų nuolat trūksta, kad laimė ne piniguose ir kad laimė turėti daug pinigų, t.y. galimybė gyventi savęs nevaržant ir įgyvendinant visas svajones.

Aš esu iš tų žmonių, kuriems pinigų nuolat trūksta. Taip pat atvirai pripažįstu, jog noriu turėti jų pakankamai, kad galėčiau sau leisti daug daugiau, nei leidžiu sau dabar. Štai šioje vietoje mes natūraliai priėjome prie ankstesnės temos - apie norus ir jų (ne)išsipildymą. Tai pritaikoma ir norui turėti daugiau pinigų.  Nori turėti daugiau pinigų? Gerai! Norėk! Ir visata pasistengs juos atitolinti nuo tavęs, kad galėtum nevaržomas jų norėti... :)

Tad seka labai logiška išvada, jog jei nori gyventi nieko nestokodamas, turi performuluoti užsakymą iš "noriu" į "esu". Visas sakinys skambėtų taip - aš esu turtinga.

Tačiau mūsų protas tikrai nekvailas ir, jei piniginėje švilpauja vėjai, sunku įtikinti save, kad kiekvieną kartą įkišus ranką į kišenę ištrauksi po šimtinę... Kad ir kaip uoliai kasdien kartotum "aš esu turtinga, aš esu turtinga, aš esu turtinga". Ką daryti?

Labai logišką išeitį pasiūlė Dievas (III Pokalbių su Dievu knyga). Gyvenimo, savęs kūryba vyksta trijuose lygmenyse - mintyse, žodžiuose ir darbuose. Tad, jei neišeina perversti mąstymo, nuoširdžiai ir nepajudinamai tikėti, jog iš kišenes drasko pinigai, tuomet reikia imtis nuo kito galo - keisti veiksmus. Kitaip tariant, jei nori būti turtingu, turi elgtis taip, lyg būtum turtingas. Taip veiksmas po veiksmo, žingsnis po žingsnio įtikinsime protą, kad mums tikrai nieko netrūksta.

Vienas iš geriausių būdų įtikinti protą, jog pinigų netrūksta yra dalinimasis. Dalinkitės pinigais ir jie sugrįš padvigubėję. Na pagalvokit - kai mokate sąskaitą už šildymą, iš tikrųjų mokate algas žmonėms. Kai perkate duoną ir kiaušinius, mokate algas parduotuvių darbuotojams, tiekėjams ir galiausiai gamintojams. Kai perkate Tele loto bilietą, prisidedate prie to, kad kažkas gaus dovanų mašiną (ačiū už šią puikią minti Virginijui Mockui). Jau nekalbu apie labdarą...

Tiesa yra labai paprasta - jei DALINIESI, vadinasi TURI PAKANKAMAI.

Ir dar, jei kartais kam virptelėtų mintis - o kaip gi dvasingumas! Juk nedera galvoti apie pinigus žmonėms, kurių pagrindinės vertybės yra dvasinės. Tada klausimą užduosiu aš - jei jau pinigai nieko nereiškia, kam gi juos sureikšminti? Juo labiau pinigus reikia imti, leisti, dalintis su kitais, kurti savo gerbūvį ir nesukti sau dėl jų galvos :)

Kaip jau sakiau iš pradžių - aš esu iš tų, kuriems amžinai trūksta pinigų. Todėl nieko neprarasiu, jei imsiu ir pabandysiu pakeisti požiūrį į juos. Kas prisijungiat?

O dabar, padainuokim kartu su ABBA :)

I work all night, I work all day, to pay the bills I have to pay
Ain't it sad
And still there never seems to be a single penny left for me
That's too bad
In my dreams I have a plan
If I got me a wealthy man
I wouldn't have to work at all, I'd fool around and have a ball...

Money, money, money
Must be funny
In the rich man's world
Money, money, money
Always sunny
In the rich man's world
Aha-ahaaa
All the things I could do
If I had a little money
It's a rich man's world

A man like that is hard to find but I can't get him off my mind
Ain't it sad
And if he happens to be free I bet he wouldn't fancy me
That's too bad
So I must leave, I'll have to go
To Las Vegas or Monaco
And win a fortune in a game, my life will never be the same...

Money, money, money
Must be funny
In the rich man's world
Money, money, money
Always sunny
In the rich man's world
Aha-ahaaa
All the things I could do
If I had a little money
It's a rich man's world

Money, money, money
Must be funny
In the rich man's world
Money, money, money
Always sunny
In the rich man's world
Aha-ahaaa
All the things I could do
If I had a little money
It's a rich man's world

It's a rich man's world

Nori? Turi! Ar visgi neturi?

Skaitau neįtikėtinai įdomią knygą "Pokalbiai su Dievu". Šios ir kitų Neale Donald Walsch knygų, kuriose surašytas judviejų su Dievu pokalbis, reiktų ieškoti knygynuose religinės/teologinės literatūros skyriuose. Kadangi tuose skyriuose paprastai neieškau skaitinių, esu nepapratai dėkinga Vilijai už paskolintą III Pokalbių dalį. Vos perskaičiusi kelis puslapiu strimgalviais nulėkiau į knygyną, praleidau gerą valandą, kol radau šio autoriaus knygas ir laiminga parsinešiau keletą namo. 

Pavadinau Neale autorium, tačiau jis man imtų prieštarauti, nes tikrasis knygos autorius yra... Dievas. 

(Įdomu, kiek skaitytojų po paskutiniojo sakinio nustojo skaityti įrašą? :) )

Iš tikrųjų net ne apie knygą ir jos bendraautorius norėjau papasakoti. Norėjau papasakoti  šiandien perskaitytą mintį, akivaizdžią tiesą, kuri mane privertė pasijusti panašiai, kaip jaučiuosi, kai užsimušdama ieškau po visus namus akinių nuo saulės, kai jie tuo tarpu išdidžiai dairosi man nuo galvos, užmauti, kaip plaukų lankelis.... 

Tai gal pradėkim nuo pradžių...

Šiaip ta mintis visai ne nauja, tikiu, jog ir jūs, jei skaitote, domitės įvairiais dvasinio tobulėjimo metodais, būdais, keliais į nušvitimą, susidūrėte su bent keletu iš šių teiginių. Egzistuoja tam tikra priešprieša - gali turėti viską, ką tik panorėsi, tačiau negali turėti to, ko nori. Negali turėti to, ko nori, nes pats norėjimas tai nuo tavęs stumia. Kuo labiau nori, tuo labiau tolsta trokštamas dalykas.

Man šioj vietoj pasirodė painu, kaip gerai, kad ir Neale Dievą ėmė kamantinėti :)

Taigi, einam toliau. Mintis turi kuriančios galios (apie tai tikrai girdėjome visi ir ne kartą...).  Žodis irgi turi kuriančios galios ir net stipresnės, nei mintis. Veiksmas yra dar stipresnės kuriančios galios už žodį. Kūryba susideda iš trijų pakopų - minties, žodžio ir veiksmo.  "Visata neturi kito pasirinkimo, tik tiesiogiai atsakyti į tavąsias mintis." Čia pacitavau Dievą.  Ir štai paskutinis sakinys, kurį perskaičius kvatojau visa gerkle :) Kai galvojame "noriu sėkmės", visata atsako "gerai, norėk".

Ir tada besijuokdama peržvelgiau savo dažniausiai besisukiojančias mintis galvoje. Ogi tikrai, dažniausiai aš tik noriu. O kuo labiau noriu, tuo labiau visata leidžia man norėti nustumdama trokštamus dalykus tolyn, į nepasiekiamus tolius, kad nieks netrukdytų man ir toliau... norėti....

Ar paklausite, kaip gi reikia tada formuluoti mintis? Jei ne, ačiū, kad taip ilgai skaitydami buvote kartu su manimi :) O jei taip, pacituosiu Dievo duotą patarimą "Dėkoju tau, Dieve, už sėkmę manajame gyvenime". Būtent tokia mintis išsakoma ir įgyvendinama, ji skatina ne siekti rezultatų, o suvokti, jog rezultatai jau yra.

Ką gali Reiki?

Gal geriau reikėtų klausti - o ko ji negali?

Sakykim, žmogumi galima manipuliuoti, galima jam įteigti tam tikras idėjas ir, patikėjęs jomis, žmogus ims veikti atitinkamai. Galų gale nepamirškim apie placebo efektą... O gyvūnas? Jei gyvūnui papasakosi, kokius stebuklus daro Reiki, ar įtikinsi jį, kad tuoj tuoj įvyks stebuklas?

Prieš dešimtmetį vieną labai labai labai šaltą žiemos vakarą radau ją įbėgusią į Akropolį. Man jos pagailo, tad pasiėmiau. Pasirodė, kad ji sunkiai sirgo plaucių uždegimu ir turėjo dar vieną labai rimtą bėdą - vilko gomurį. Katėms tai reiškia skylę gomuryje.

Taigos skylutė gomuryje buvo sąlyginai nedidelė, tad ji kažkaip sugebėjo lauke išgyventi kokius metus.

Kai jai darė gomurio operaciją, teko pašalinti nosies pertvarą. Visa, ką ji tuos metus ėdė, gėrė, kaupėsi nosyje ir puvo. Nosies pertvara buvo tokia išpuvusi, kad rėmėsi į gerklę.

Nenuostabu, kad jos sveikata niekada nebe buvo tobulai gera. Turėjo ji dar ir problemėlių su sąnariukais. Bet jaunystėje dūkdavo, paskui dar buvo daug juokingų "bušido kovų" su Sirijum, mano antru katinu, kuris Taigos gyvenime atsirado po kokių 5-6 metų.

Tačiau kaip ten be būtų, 10 metų ji tai dažniau, tai rečiau buvo gydoma antibiotikais. Galų gale jie nustojo veikti. Praliginus periodą, kai jai duodami vaistai, tik sukėlė jai vėmimą. Jau išvis maniau, kad bet kurį rytą atsikėlusi ar bet kurį vakarą namo grįžusi rasiu ją nebe gyvą. Užsirašėm tiesiai pas Jakovą. Jis pasiūlė pakeisti antibiotikus ir juos ne gerti, o leisti. Sveikata pagerėjo, Taiga jau nebesiruošė mirti. Tačiau toli gražu nebuvo sveika. Toliau darė reikalus po savim, kas mane labiausiai liūdino, nes jau gerą pusmetį ji nebe galėjo miegot su mumis lovoje. Pirmiausia dėl to, kad nuolat čiaudėjo ir drabstė.. atsiprašau už išsireiškimą - snarglius. O be to ir darė po savim... Kai baigėsi naujų antibiotikų kursas, po kokios savaitės vėl atsinaujino jos liga...

Tačiau tuo metu aš jau turėjau I Reiki pakopą. Aišku, prireikė ne vieno seanso. Bet užtat dabar ji - visai kita katė! Ir vėl miega lovoje :) Kartais net atsibundu nuo jos murkimo. :)

Kartais vėl ima sunkiau kvėpuot ir pačiaudi. Kartą vėl bėgo išskyros iš nosies ir iš akių. Bet po trumpo seanso po kokių 10 min. vėl viskas ok.

Tai va tokia ta Taigos istorija... Tiesą sakant, jos beviltiška situacija buvo vienas iš motyvų, kodėl susipažinau su Reiki.

Abejonės

Žinote, esu žmogus, normalus žmogus, kokių milijardai. Ir mane retsykiais kankina abejonės. Ypač iš pradžių ir ypač dėl gydymo su Reiki. Kaip žinoti, kad jau gali gydyti? Ir ar tikrai tai veikia? Jei kam nors apie tai papasakosiu, kaip sureaguos? Ypač, jei tie "kas nors" mano artimi bičiuliai. Ar nepagalvos, kad aš kvanktelėjau? Juk normalios psichikos žmonės (tarp jų ir aš!) stebuklais netiki! 

Palaipsniui, kai ėmiausi praktikuoti Reiki, įsitikinau, jog ji tikrai veikia. Bet apie tai bus kita istorija. Kai ėmiau draugams pasakoti apie ją, su džiaugsmu supratau, jog jie nesiruošia manęs kišti į durnyną (atsiprašau už grubų išsireiškimą....). Ir netgi dar daugiau - po pirmo seanso beveik visi užsisako pilną 10 seansų kursą! Ir negi moka už tai pinigus!

Tad beliko paskutinės abejonės - ar tai mano kelias? Ar aš verta juo eiti? Ir čia gavau dar vieną atsakymą - gydo ne netobula Asta, o tobula Reiki... O galų gale, argi tai ne tobulas darbas, apie kokį svajojau visą gyvenimą ir giliai širdyje pavydėjau visiems mokytojams, gydytojams, policininkams ir gaisrininkams? 

Nedraskomai abejonių lengviau eiti į priekį... :)

Susipažinkim

Pažindintis noriu pradėti nuo vienos linksmos ištraukos iš pokalbio su su tapytoju, iliustratoriumi, dailės pedagogu Pranu Lape (deja, jis jau yra miręs):
V.P.: Ar egzistuoja toks dalykas kaip kūrybinės kančios?
P.L.: O, ne! Jeigu kas kankinasi, tai tegul eina ir kur nors nusišauna! Kančios yra ne tapybos reikalas, tai yra paties žmogaus reikalas. Toks žmogus kankinsis ir valgydamas burokų sriubą.
V.P.: Tad, vėl sugrįžtant prie pirmojo klausimo apie meną — ar laikote save menininku ?
P.L.: Savęs menininku nelaikau ir niekada nelaikiau. Esu tik ponas Pranas Lapė, herr Pranas Lapė, mister Pranas Lapė. Tiesiog tapau, todėl, kad to noriu. Tai yra pati geriausia gyvenimo forma — daryk tai, ką tu nori.

Nuotrauka paimta iš čia ir nuotraukoje tikrai ne aš :)

Ir aš manau, jog gimstame ne tam, kad kentėtume, sirgtume, sentume, o po to mirtume taip ir negyvenę.

Visą sąmoningą savo 33 metų gyvenimo dalį didžiavausi savimi, kad esu kovotoja, kad niekada nepasiduodu. Netgi kartojau - žmogus nenugalėtas tol, kol pats nepasiduoda. Dabar manau kitaip.... Bet kokia prievarta gimdo prievartą ir veda į su(si)naikinimą. Dar nei vienas karas neatnešė laimės net ir nugalėtojams. Todėl ir žmogaus viduje vykstantis karas atneša tik liūdesį, ligas, skausmus, kančias...

Taip pat neseniai suvokiau, jog Absoliučios Tiesos paprasčiausiai negali būti. Tiesa yra pagimdyta žmogaus subjektyvaus suvokimo, įtakota visuomenės sukurtų moralinių normų, tačiau nepritaikoma visai žmonijai be išimties. Tik vienintelė Meilė, ta, kuri rašoma iš Didžiosios Raidės, yra vienoda visiems ir kiekvienam gyvam padarui.

Tad kur ieškoti Taikos ir Meilės? Kaip jas surasti, o gal tiesiog sukurti? Reiki didžiąja dalimi prisideda prie to....

Žmogus, praktikuojantis Reiki nuo jos nepraktikuojančio skiriasi... tik tuo, kad vienas praktikuoja, o kitas ne. Pati savaime Reiki nėra garantuotas kelialapis į Rojų. Tad ir aš nuo Jūsų praktiškai niekuo nesiskiriu. Kasdien bandau rasti taiką, nejausti pykčio, gyventi teisingai. Tačiau šis darbas - visam gyvenimui :)

Aš netikėjau stebuklais, ir dabar jais netikiu. Kiekvieną kartą vis dar nustembu, kiek daug gali Reiki. Gerai, kad čia tikėjimas nereikalingas. Užtenka vien tik leidimo pabandyt.

Tad pabaigai - geriausia gyvenimo forma yra daryti tai, ką nori. Ir nedaryti to, ko nenori.