Maitreya tarė: Kai dar neišreikšta gyvųjų būtybių veikla, Maha-Višnu ir laiko galia išjudino trijų materialios gamtos gunų visybės pusiausvyrą, pasaulį išvydo materijos pradų visybė.
Jivų lemties sužadinta šį mahat-tattva, kurioje dominuoja rajas, pagimdė trim pavidalais egizstuojančią klaidingą savimonę. Iš jos savu ruožtu atsirado keletas grupių, kurias sudaro penki pradai.
Kiekvienas iš šių pradų vienas pats negali suformuoti materialios visatos. Padedant Aukščiausiojo Viešpaties energijai jie susijungė išvien ir suformavo kiaušinį.
Daugiau nei tūkstantį metųspindintis kiaušinis be gyvybės ženklų plūduriavo priežasčių vandenyne. Tuomet Viešpats, įsikūnijęs Garbhodakašayi Višnu pavidalu, įžengė į jį.
Iš Dievo Asmens Garbhodakašayi Višnu bambos išdyko akinamai tūkstančių saulių šviesa spindintis lotosas, kuriame glūdėjo visos sąlygotos sielos. Pirmasis iš lotoso atsirado visagalis Brahma.
Įėjęs į Brahmos širdį Garbhodakos vandenyse gulintis Aukščiausiasis Dievo Asmuo nušvietė jo protą ir Brahma ėmėsi visatos atkūrimo darbo.
Pasišlykštėjęs Brahma nusimetė neišmanymo suverptą kūną. Pasinaudoję proga nakties ūkanomis virtusį jo kūną apspito yakšai ir rakšasai su viltimi jį pasiglemžti. Naktis gimdo alkį ir troškulį.
Alkio ir troškulio iškankinti jie apspito Brahmą iš visų pusių, ketindami suplėšyti jį į gabalus. "Ryk jį! Nesigailėk!" - klykavo jie.
Ne juokais sunerimęs aukščiausiasis pusdievis Brahma ėmėsi melsti apsigailėjimo: "Pasigailėkit, nevalgykit manęs. Juk jūs mano sūnūs, aš jus pradėjau. Nuo šiol vadinsitės yakšais ir rakšasais."
Po to Brahma sukūrė svarbiausius pusdievius, kurie spindėjo savo dorybėmis. Pusdieviams po kojų jis metė akinamai spindintį dienos kūną, kurį jie kaip mat pasičiupo.
Tada iš savo sėdmenų Brahma sukūrė demonus, kurie buvo nepaprastai gašlūs. Apimti nepasotinamos aistros jie metėsi prie Brahmos, ketindami su juo suartėti.
Garbusis Brahma iš pradžių tik pasijuokė iš jų kvailumo, tačiau kai begėdžiai asurai ėmė grėsmingai artintis vis arčiau, pasipiktinęs ir išsigandęs jis spruko į šalį.
Brahma atskubėjo pas Dievo Asmenį, dosniai dalinantį Savo malonę ir naikinantį Savo bhaktų ir tų, kurie ieško prieglobščio Jo lotosinių pėdų šešėlyje, kančias. Savo bhaktų džiaugsmui Viešpats apreiškia pasaulyje begalinę Savo transcendentinių pavidalų įvairovę.
Atskubėjęs pas Viešpatį, Brahma kreipėsi į Jį tokiais žodžiais: Mano Viešpatie, apgink mane nuo šių nusidėjelių, kuriuos Tau liepus paleidau į pasaulį. Norėdami patenkinti sao laukinę aistrą jie užsipuolė mane.
O Viešpatie, tik Tu gali padėti kenčiantiems ir priversti kentėti tuos, kurie niekada neieško prieglobščio prie Tavo pėdų.
Viešpats, kuris skaito visas mūsų mintis, kaip atverstoje knygoje, suprato kaip kenčia Brahma ir taip jam tarė: "Nusimesk sutepties paliestą savo kūną." Viešpačiui paliepus Brahma nusimetė savo kūną.
Brahmos nusimestas kūnas virto vakaro sutemomis - paros metu dienos ir nakties sandūroje, kuri aitrina aistras. Iš prigimties aistringi, rajaso jėgų įtakojami asurai vakaro sutemas palaikė nuostabia mergele, virš kurios gležnų kaip lotosas pedų skimčiojo varpeliai, kurios akys nuo apsvaigimo buvo plačiai atmerktos, klubai buvo pridengti lengvu audiniu, o liemuo perjuostas spindinčia juosta.
Jos kūrtys lipo į viršų, buvo taip stipriai prigludusios viena prie kitos, kad tarp jų nebuvo nei menkiausio plyšelio. Dailiai nulieta nosimi, puikiais dantimis ir kerinčia šypsena lūpose padabinta gražuolė metė žaismingą žvilgsnį į asurus.
Apsimesdama drovia ji slėpė savo veidą krintančiomis tamsių plaukų sruogomis. Išvydę tokią gražuolę asurai pametė galvas.
Kokia gražuolė! - žavėjosi demonai. - Kokia savitvarda! Kokia jauna ir žydinti! Ji žengia pro šalį tarytum mūsų aistringi žvilgsniai nė kiek jos nejaudintų.
Samprotaudami apie vakaro sutemas, jų vaizduotėje virtusias jaunute gražuole, piktavaliai asurai neslėpė savo pagarbos ir susižavėję ėmė klausinėti.
Kas tu, gražuole? Kas tavo vyras, kieno dukra tu esi, ko tau reikia iš mūsų? Kam savo neįkainojamu grožiu kankini tuos, kuriems likimas ir taip negailestingas?
Kad ir kas tu būtum, o gražioji mergele, mes džiaugiamės matydami tave tarp mūsų ir iš susijaudinimo virpančia širdimi žvelgiame į tave, žaidžiančią su kamuoliu.
O gražuole, kaskart kai savo delnu tu atmuši nuo žemės atšokusį kamuolį grakščiai juda dailios ir lotosai tavo pėdos. Liaunas liemuo apsunko nuo tavo stamčios krūtinės svorio, apsiblausė tavo akių žvilgsnis. Sustoki, susipink išsidraikiusius savo plaukus.
Asurams visai aptempo protas. Jiems rodės, kad vakaro sutemos - tai nepaprasto grožio gundanti moteris ir jie puolė ją iš visų pusių.
Daugiareikšmiškai nusikvatojęs garbusis Brahma iš savo grožio, su kuriuo galėtų pasivaržyti nebent jis pats, sukūrė gandharvų ir apsarų pulkus.
Gandharvai - aukštutinių planetų muzikantai, o apsaros - rojaus šokėjos.
Sukūręs gandharvus ir apsaras Brahma nusimetė savo širdžiai mielą mėnulio šviesa spindintį kūną, kurį džiūgaudami užvaldė Višvavasu ir kiti gandharvai.
Jį nusimetęs šlovingasis Brahma iš savo tingulio sukūrė šmėklas ir piktasias dvasias. Tačiau išvydęs juos nuogus, išsidraikiusiais plaukais, Brahma užmerkė akis.
Šmėklos ir kitos piktosios dvasios pasiglemžė kūną, kuris atsirado nusižiovavus visų gyvųjų būtybių kūrėjui Brahmai. Dar sakoma, kad js atsiranda, kai miegančiam žmogui teka seilės. Šmėklos ir piktosios dvasois puola nešvarius žmones, o dvasių apsėstajį aplinkiniai vadina pamišėliu.
Suvokęs, kad jis kupinas jėgų ir turi daug troškimų, garbusis Brahma, visų gyvų būtybių kūrėjas, iš savo nematomo kūno sukūrė pulkus sadhyų ir pitų, kurie atėjo į šį pasaulį iš jo bambos.
Pitos patys pasiglemžė nematomą kūną, iš kurio patys atėjo į šį pasaulį. Būtent per šį neregimąjį kūną šraddhos apeigos metu patyrę žyniai atnašauja aukas sadhyoms ir pitoms (kurios įkūnija mirusių jų protėvių vėles).
Viešpats Brahma iš savo gebėjimo pasiversti nematomu sukūrė siddhas ir vidyadharas, atidavęs jiems įstabų Antardhanos kūną.
Kartą gyvųjų būtybių kūrėjas Brahma išvydo savo atspindį vandenyje ir sužavėtas savo grožio iš šio atspindžio sukūrė kimpurušas ir kinnarus.
Šis miglotas Brahmos atspindys pateko į kimpurušų ir kinnarų rankas. Štai kodėl kas rytą auštant sykiu su žmonomis jie šlovina Brahmą skelbdami pasauliui apie jo darbus.
Kartą Brahmą gulėjo išsitiesęs visu ūgiu. Jam nedavė ramybės mintis apie pasaulio kūrimą, kuris, jam atrodė, vyksta per lėtai. Sunkia širdimi, prislėgtas, jis nusimetė dar vieną savo kūną.
O Vidura, plaukai iškritę iš kūno, kurį nusimetė Brahma, virto gyvatėmis. O iš šio šliaužiančio, susivijusiomis rankomis ir kojomis kūno pasaulį išvydo grėsmingos, nuodingos gyvatės ir nagos su išskėstais gobtuvais.
Kartą pirmoji visatos gyvoji būtybė, savagimis Brahma, pasijuto pasiekęs gyvenimo tikslą. Tą akimirką iš jo proto radosi visatos gerovės reikalais besirūpinantis Manu.
Savitvarda garsėjantis kūrėjas dovanojo jiems savo žmogiškąjį kūną. Išvydę gimusius Manu, pusdieviai, gandharvai ir kitos anksčiau sukurtos būtybės ėmė ploti visatos Viešpačiui Brahmai.
Štai taip atsirado mūsų pirmtakai - Manu :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą