Kuo žinios skiriasi nuo pažinimo?

Ką išmoksti - ant pečių nesinešiosi. Tikra tiesa! Bet tik tiek.... Žinios mums kaip kelrodžiai, nuorodos, kur eiti. Taip pat tai raktai, atveriantys vartus į naujas vietas. Be žinių būtume bejėgiai. Bet vien žinios pačios savaime - nelabai ką ir reiškia mūsų gyvenime...

Tai, kad žinojimas sudaro tik 30 proc svarbiausių dalykų, įsitikiname kasdien. Bent jau aš! Pvz., ŽINAU, kad nereikia veltis į betikslius ginčus, bet kartais vis tiek nesusilaikau. ŽINAU, kad nesveika gerti kavą, tačiau vis tiek niekaip negaliu jos atsisakyti. ŽINAU, kad nepaprastai sveika ir naudinga kasdien daryti 5 tibeto pratimus, tačiau kartais tinginystė mane nugali. Ir ko vertos mano žinios tais momentais, kai pasielgiu kvailai?

Pacituosiu Omraam Mikhaël Aïvanhov žodžius iš knygos "Psichinis gyvenimas: elementai ir struktūros":

"Devyni dešimtadaliai žmonių eina gyvenimo paviršiumi: jie negyvena, nejaučia... kitaip tariant, jie neišgyvena esminio dalyko. Apie tai skaito, diskutuoja, bet savo kailiu neišbando. Viską reikia išgyventi, nes tik tai, kas išgyventa, liks jumyse amžinai. Taip, su savimi galėsite pasiimti tik tuos dalykus, kurie neišnyksta net po mirties, kitaip tariant, visa tai, ką patys esate patikrinę savo gyvenimu, siela, širdimi."

"Bet paprastai iš savo patyrimo žmonės nieko nesukuria, nes jų žinios tūno išskaidytos spintose, bibliotekose, ir tiek. Tai dar viena apsišvietusių žmonių spraga, kurią aptikau . Savo žiniomis jie nieko nekuria."

Kad ir kiek būsi apsiskaitęs, Gyvenimas pateiks tau netikėtą kontrolinį darbą ir tu, greičiausiai, papraščiausiai imsi ir susimausi. Ir bus visai nesvarbu, kiek protingų knygų perskaitei ta tema.

Turiu pripažinti, jog žmonės, kurių Facebook'o profiliuose vien tik mantros, vien tik šventų ar garsių žmonių citatos ir nei menkiausios nuorodos į asmeninį pasaulį, nuosavas mintis ar išgyvenimus - man kelia didelį nepasitikėjimą... Tuomet atrodo, jog tas žmogus tarsi išgaubtas veidrodinis burbulas - tuščias iš vidaus, tačiau atspindintis šviesą iš išorės... Aš verčiau pasitikėsiu tais, kurie gyvena, kurie džiaugiasi saulės šviesa, taškosi lietuje ir kupini vaikiško džiaugsmo traiško ploną leduką, kuris aptraukia balas vos spustelėjus speigui. Tokie žmonės ne svetimomis citatomis, o savo gyvenimu mus gali išmokyti daug daugiau, nei šimtai knygų krūvon sudėjus.

"Gyventi yra svarbiau nei šviestis"

Omraam Mikhaël Aïvanhov

Ego

Geras jis ar blogas? Ir kas jis išvis? Kodėl jį reikia mažinti, kam jis trugdo? Ar kažkuriuo gyvenimo momentu neuždavėt sau šių klausimų? Aš - uždaviau.

"Ego" lotynų (berods ir graikų) kalba reiškia "aš". Geriau pagalvojus, šį reiškinį/būseną geriausiai ir atspindi žodis "aš". Ego - tai savęs kaip individo suvokimas. Suvokti save kaip individą - blogai ar gerai?

Mano supratimu, ego nėra nei blogas, nei geras. Tiesiog jis mums trugdo suvokti Tikrąją Esmę. O ji yra ta, kad neegzistuoja tokio dalyko, kaip individualumas, kaip atskirumas nuo Dievo, nuo Sutverėjo. Visi mes esame kilę iš Jo, o tai reiškia, kad visi mes esame dalis Kažko Didesnio už tą kruopelę, kurią mes suvokiame, kaip "aš". Čia lyg mūsų kūno viena ląstelė staiga prarastų ryšį su mumis, pasijaustų visiškai vieniša ir imtų gyventi savarankiškai, mėginti savo vienos jėgomis susitvarkyti su problemomis... :)

Ar didelis ego visada reiškia egoizmą? Visai ne! Yra labai daug puikių žmonių, kurių labai didelis ego. Jie gali būti geri, dosnūs, jautrūs kitų žmonių rūpesčiams, tačiau vis tiek turėti didelį ego. Tačiau dažniausiai tokie žmonės neturi ryšio su Žeme...

Jei pas tokį žmogų stiprus ryšys su Dievu (jis pats meldžiasi arba kas nors nuoširdžiai ir dažnai meldžiasi už jį), jei tas žmogus jaučia poreikį dvasiniam tobulėjimui, tai dažniausiai didelio ego turėjimas nepalieka kažkokių didelių pasekmių, tik šiaip trugdo gyventi. Didelis ego tai kaip sunkus didelis akmuo ant kupros. O dar ir šio bei praeitų gyvenimų karma sveria pečius... Žodžiu - dvasingumas, nuoširdus ėjimas link Dievo, leidžia ryšį su Žeme nukirsti neskausmingai. O be stipraus ryšio su Žeme didelis ego nevirsta į egoizmą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis...

O štai tie, kurie neina dvasingumo link, ryšį su Žeme praranda skausmingesniais būdais. Juos dažnai ištinka kojų traumos, su kojomis susijusios ligos. Kitaip tariant  - Gyvenimas stipriai kerta per pakinklius žmogui su dideliu ego ir silpnu dvasiniu pasauliu.

Kaip sužinoti, koks pas jus ego? Štai klausimai, atsakykite į juos "taip" arba "ne".
1. Ar turit rūpesčių su kojomis?
2. Ar finansiškai tvirtai  "stovit ant kojų"? (jei nuolat trūksta pinigų, greičiausiai prastas ryšys su Žeme)
3. Ar jautriai ir ilgai išgyvenate savo (ar artimųjų) problemas?
4. Ar jūsų aplinkoje daug žmonių, kurie mėgsta daug aiškinti, daug kalbėti, nurodinėti, vadovauti? (aplinka - mūsų vidinio pasaulio atspindys. Jei jus supa egoistai, greičiausiai jūs - vienas iš jų).
5. Ar daugiau kalbate, nei klausote?
6. Ar atėję pas mokytoją jį dažnai nutraukiate ir imate dalintis savo žiniomis?
7. Ar jums nuolat akis bado tai, kad aplinkiniai nesupranta, nemoka, tad noriai padedate jiems viską išsiaiškinti ir suvokti?
8. Ar jaučiate, kad jei pats savim nepasirūpinsite - niekas kitas irgi nepasirūpins?
9. Ar galėtumėt apie save pasakyti, kad esate kovotojas? Na, pvz., kovotojas už teisybę?
10. Žmogus - pats savo likimo kalvis? (ar mes esame tik lėlės, valdomos Dieviško Asmens?)

Na, o dabar suskaičiuokite, kiek kartų pasakėte "Taip". Turbūt jau supratote, kad kuo daugiau "taip", tuo didesnis ego?

Dažniausiai žmogus, su dideliu ego (net jei jis ne egoistas, o tas, geresnis variantas :)), vis tiek ne iki galo supranta, kam tą ego mažinti. Ką gi...Galima ir nemažinti... Iš savo patirties žinau, kad kol ego didelis, jokie argumentai neįtikins, kaip gera turėti jį mažą... :)

Jei visgi nuspręsite mažint ego, tai meditacija jums padės (geriau, jei pirmą/us kartus medituotumėte su mokytoju, o mokytoju pasirinktumėte dvasingą žmogų). Taip pat naudingos knygos "Pokalbiai su Dievu", "Bhagavat Gita" ir pan. Žodžiu, ieškokite knygų, kurios ne moko kaip visko pasiekti gyvenime, o kaip su džiaugsmu  visko atsižadėti ir taip gauti šimtą kartų daugiau (ne tik dvasinių dovanų, bet ir materialių ;)).
Arba paprastų paprasčiausiai retsykiais susimąstykit - ar  tikrai esate vienišas, vienui vienas įmestas į šitą košę ir paliktas savarankiškai kapstytis?

Mūsų mažieji gelbėtojai, mūsų augintiniai

Turbūt nepriblokšiu jūsų pasakydama, kad visa, kas mus supa, yra gyva ir turi ne tik sielą, bet ir sąmonę. Uolų, žemės, medžių, žolių sąmonę mums sunku suprasti, nes jų laikas matuojamas šimtmečiais, tūkstantmečiais, mes esame tarsi vienadienis drugelis prieš juos. Tačiau štai gyvūnus mums suprasti yra žymiai lengviau.

Net jei neauginame namie keturkojų ar sparnuočių, vis tiek kasdien turim vienokį ar kitokį santykį su gyvūnais - dėvime jų odą, valgome jų mėsą, traiškome jų chitininius skeletus delnais ir batų kulnais...

Vedos sako, kad visi gyvi organizmai turi tokią pačią sielą - drugelio siela nesiskiria nuo dramblio, o dramblio siela lygiai tokia pati, kaip ir žmogaus. Vienintelis mus skiriantis dalykas yra fizinis apvalkalas, kurį mes gauname besisukant Samsaros ratui. Vienokį ar kitokį kūną gauname už praėjusio gyvenimo nuopelnus. Bet tik perėję tūkstančius pavidalų ir pagaliau tapę žmogumi, gauname progą išsilaisvinti iš to uždaro rato, kuriame tarsi žiurkėnai sukamės ir sukamės nesuskaičiuojamą daugybę tūkstantmečių...

Kadangi visi mes turime tą pačią sielą, karmą taip pat turime visi. Todėl hinduizme nužudyti gyvūną yra baisi nuodėmė, nes nutraukdami jų gyvenimą pasmerkiame sielą pakartoti gyvenimą dar kartą tame pačiame kūne, kitaip tariant - taip mes sustabdome sielos evoliuciją. Be abejo ir patys turime už tai atkentėti.

Naminiai gyvūnai savo karmą "atidirba" pasiimdami savo šeimininko karmą kartu su visomis lydinčiomis pasekmėmis - ligomis, traumomis ir net ankstyva mirtim. Naminis gyvūnas yra tarsi kempinė, kuri sutraukia visas negatyvias ir pozityvias šeimininko emocijas. Būtent todėl, laikui bėgant, augintinis ir supanašėja su šeimininku. Gyvūnas yra tarsi seifas, į kurį mes dažnai nesąmoningai krauname viską. Gerai būtų, jei krautume vien pozityvią energiją. Bet ten mes dedame ir visas nuoskaudas, pyktį, nusivylimą, nerimą, baimę, liūdesį. O ką krauname į seifą, tą paskui ir atgauname. Kodėl gyvūnai mus guodžia, kai  liūdime? Todėl, kad ten patys įdėjome meilę ir gailestingumą. O kodėl būna agresyvių gyvūnų, pvz., šunų? Todėl, kad šeimininkas sudėjo tiek agresijos, jog šuo nebe pajėgia tą agresiją suvaldyti.

Žinoma, kiekvienas gyvūnas turi ir savo karmą. Pvz., šiandien ryte mano Guzikas susipjovė su savo draugu Ogiu, kuris gal tris kartus didesnis už Guziką :) Iš smalsumo pradiagnozavau - gal čia aš neteisingai mąstau, veikiu ar neteisinga kryptim einu? Bet pasirodo, tai buvo grynai judviejų asmeninis reikalas, padiktuotas jų charakterių ir jų karmos :)

Pabaigai noriu pasiūlyti, kad atkreiptumėte dėmesį į savo gyvūną - koks jo charakteris, kokia sveikata? Jei jis dažnai serga ar patiria traumas, reikėtų labai susirūpinti savo sveikata. Nors gyvūnas ir pasiima sau tiek, kiek gali, žmogus dažnai turi tiek taršos, kad gyvūnas nepajėgia pasiimti sau visko. Vadinasi toliau seks ir šeimininkui ligos ar nelaimės. Taip patį grėsmingas signalas, jei jūsų gyvūnai nuolat žūna. Pasiėmę jūsų negatyvią karmą, jūsų negatyvų mąstymą ar tiesiog jūsų problemas ir dėl to praradę savo sveikatą ar gyvenimą, gyvūnai šoka didelį šuolį evoliucijos laipteliais aukštyn. O štai mes liekame be savo "seifiuko", patys savarankiškai tvarkytis su savo problemomis...

Mus valdantys demonai

Norim tai pripažinti, ar nenorim, daugelį dalykų darome ne sava valia. Aš nekalbu apie Dievišką valią, kuriai paklusti yra didžiausia dovana mums patiems. Nee... Kalbu apie žemutinių pasaulių gyventojus, kurie minta mūsų negatyvia energija, todėl, tarsi ūkininkai, augina sau maistui galvijų bandą...

Jūs man pasakykit, koks sveiko proto žmogus laisva valia norėtų atrodyti taip:

Internetas pilnas panašių nuotraukų. Nemanau, jog prieš pradėdami vakarėlį šie žmonės tikėjosi, kad jis baigsis šitaip ir dar bus paviešinta internete...

Jūs galite sakyti, kad alkoholį vartojate saikingai, jog netgi medikai nustatę teigiamą alkoholio poveikį, jei jis vartojamas mažomis dozėmis. Ką gi. Mažų dozių nebūna. Pasirodo tik 5 procentai visų nuo alkoholio priklausomų žmonių yra benamiai, degradavę, amoralūs. Likę procentai yra darbingi žmonės, siekiantys karjeros ar užimantys aukštus postus. Jei pakeliat didelius alkoholio kiekius, tai yra labai rimtas signalas, jog tapote priklausomu.

"Be priklausomybės, alkoholis sukelia apie 60 skirtingų ligų ir sutrikimų, įskaitant traumas, psichikos ir elgesio sutrikimus, skrandžio ir žarnyno veiklos sutrikimus, įvairios lokalizacijos vėžines ligas, širdies ligas, imunologinius sutrikimus, plaučių ligas, skeleto ir raumenų ligas, reprodukcinius sutrikimus, prenatalinius pakitimus, įskaitant padidėjusią priešlaikinio gimdymo riziką ir mažą svorį gimimo metu."

Citata paimta iš čia

 Pabandykite kada nors įsiklausyti į savo pojūčius, kas vyksta jūsų organizme ir smegenyse išgėrus alkoholio, o tada pabandykite pajausti ar tai natūralu, ar ne. Jei vargina stresas ir manote, jog išlenkta taurelė padės jo atsikratyti... Tai tik dar vienas įrodymas, jog nebe pajėgiate blaiviai mąstyti ir vertinti kas jums tinka. O jei žalojate save prieš savo valią esate ne kas kita, o kažkieno maistui auginamas galvijas...

Tas pats ir su rūkymu. Jau ko ko, bet informacijos apie rūkymo žalą tikrai netrūksta, cigarečių kainos pasiutusiai auga ir ką - vis tiek labai daug žmonių rūko. Aš, kaip rūkęs ir metęs, vėl pradėjęs ir vėl metęs rūkyti žmogus, visai objektyviai galiu įvertinti savijauta ir mintis rūkant ir atsikračius šio žalingo užsiėmimo. Nors jautiesi blogai, nors neskanu, nors nesinori rūkyti, nors žinai, kad kenkia, vis tiek rūkai. Nes nenori pripažinti, kad esi narkomanas ir negali mesti rūkyti vos panorėjęs. Vis bandai save įtikinti, kad tu rūkai nes nori, o ne todėl, kad nebegali nerūkyti... O kodėl?  Kodėl mes, šiaip kasdieniame gyvenime būdami tokie atkaklūs, darbštūs, linksmi, išradingi, esame visiškai bevaliai rūkaliai?

Buvau parinkusi baisesnes nuotraukas rūkymo žalai iliustruoti, norėjau įdėti kaip atrodo burnos vėžys. Bet vaizdas buvo toks siaubingas, kad išėmiau... :(

Kita priklausomybė - kava ir arbata. 

Labai nustebau, kai prieš kažkiek laiko sužinojau, jog kofeinas yra dar vienas legalus narkotikas (šalia mums puikiai žinomų cigarečių ir mažiau žinomo balto rafinuoto cukraus).

"Kofeino poveikis yra toks pat kaip ir botago arkliui. Botagas neduoda arkliui daugiau jėgų, bet, reaguodamas į skausmą ir taip patirdamas stresą, arklys kurį laiką sugeba palaikyti tempą ar net bėgti greičiau. Tačiau tai veikia trumpai, ir anksčiau ar vėliau efektas nusidėvi, o gyvulys, net ir plakamas botagu, nebeturi jėgų greičiau lėkti. Tas pats ir su žmonėmis, kuri laiką kofeinas veikia, bet per ilgesnį laiką organizmas yra nualinamas, ir reikalauja vis daugiau ir stipresnės kavos, bet po dar kurio laiko ir tai nebepadeda."

Jei įdomu, didelį straipsnį apie cukrų ir kavą galite pasiskaityti čia. Nuo savęs pridursdiu, kad vaišnavų kultūroje, paremtoje daugiau nei 5000 metų skaičiuojančiomis Vedomis, ne veltui negeriama nei kava, nei arbatžolių arbata. Ir puikiai žinau kaip sunku jos, kavos, atsisakyti... Pamenu kokį stresą įvarė vien mintis, kad viskas, kavos nebe gersiu... :) Turiu pripažinti, kad dar nesugebėjau atsikratyti šios priklausomybės, tad palinkėkite man sėkmės :)

Beje, ar pastebėjote, kiek daug jaunimo (jau ir senimo) geria energetinius gėrimus?

Baisu žiūrėti, kokiais kiekiais maukia energetinius gėrimus moksleiviai... Apie kofeino žalą jau rašiau, o juk energetiniuose gėrimuose kofeino kur kas daugiau, nei kavos puodelyje. Jau nekalbant apie kitus priedus...

Taigi, kas valdo mūsų gyvenimą? Mes patys? Ar visgi leidžiamės būti valdomi (ir valgomi) kitų?