Tyla

Kalbėjimas - sidabras, o tylėjimas - auksas. Išmintingi mūsų protėviai buvo, nes žinojo tikrąją tylos vertę.

Šiandien gyvename triukšme ir chaose. Ūžia, birbia mašinos, tuksi praeivių kojos, klega šimtai burnų, o ne gana viso to, dar ir galvoje rėkauja minia minčių.

Mes taip pripratom prie mus supančio ir mūsų pačių kuriamo triukšmo, kad bijome tylos. Pasakykit, ar vairuodami automobilį įsijungiate radiją? O grįžę namo, ką tučtuojau darote? Daugumos namuose nuolat burba įjungtas televizorius, kompiuteris, o dažnai ir televizorius, ir kompiuteris kartu.

"Tyla yra tobulumo kalba, o triukšmas - išraiška defekto ar anomalijos, ar gyvenimo, kuris dar nesutvarkytas, anarchiškas ir kurį reikia dar suvaldyti, nušlifuoti."

"Kai kokia nors mašina ar variklis ima gesti, jie pradeda skleisti triukšmą. Inžinieriai dabar stengiasi konstruoti tylius aparatus, nes jie žino, jog tai  - tikroji kokybė. Tyla visada tobulumo ženklas.
Net skausmas yra triukšmas, kuris mus perspėja, kad mūsų organizme kas nors ima strigti. Sveiko kūno organai būna tylūs."

Gamtoje taip pat nėr tylos, tačiau ten triukšmas kitoks, jis gyvas, kuriantis, padedantis išsaugoti sielos ir kūno sveikatą. O dabar mes nuo gamtos ne tik atitolę, bet dar ir užsibarikadavę neįveikiama triukšmo siena. Ar vasarą daug poilsiautojų prie ežero tyliai būna harmonijoje su juos supančia gamta? BUM BUM BUM, net visas miškas aidi nuo visu garsu įjungtos muzikos automobilyje...

"Daugybė žmonių triukšmauja tik dėl to, kad būtų pastebėti! Jie garsiai kalba, juokiasi, ateina į susirinkimus, ksai visi jau būna susirinkę, klegėdami stumdo kėdes ir mėto rašiklius vien tam, kad atkreiptų į save dėmesį. Triukšmauti jiems - būdas pasireikšti, parodyti, kad jie yra. Na, jiems derėtų žinoti, kad garsiausiai skamba tuščios statinės - jos iškart būna pastebėtos!"

"Mums reikia tylos, o ypač - gamtos tylos, nes gamtoje glūdi mūsų šaknys. Būdami vieni miške ar kalnuose, kartais pasijuntame perkelti į labai tolimą praeitį, kitą epochą, kai žmonės bendraudavo su gamtos jėgomis ir dvasiomis. Ir net staiga išgirdę paukščio giesmę ar krioklio šniokštimą jaučiame, kad šie garsai yra tylos dalis. Jie jos nenaikina, priešingai - pabrėžia."

Tyla - ramybės, harmonijos, tobulumo išraiška. Jei mums reikia triukšmo, kas gi dedasi mūsų viduje? Jei tyla netraukia, jei baisu išjungti radiją ar televizorių, kad tik neliktume tyloje, jei tyla asocijuojasi su vienatve, reiškia nėra harmonijos, pusiausvyros viduje, reiškia siela sunkiai serga...

Tylos neįmanoma sukurti ir jos pamėgti neįmanoma neturint jausmų, minčių ir fizinės harmonijos. Tą harmoniją labiausiai ardo negatyvios mintys, negatyvus nusiteikimas savo, kitų, gyvenimo atžvilgiu. Pyktis, pavydas, godumas, aistra - štai didžiausi tylos ardytojai. Harmoningas žmogus jaučiasi gerai, jis tarsi be priežasties nuolat jaučiasi laimingas. O disharmonija mus verčia jaustis nelaimingais tarsi be jokios priežasties. Triukšmaudami mes kuriame gamtos, visatos disharmoniją, sutrikdome didžiulio kosminio organizmo veiklą ir tampame piktybiniu augliu, kurį reikia nedelsiant pašalinti.

"Nemanykite, kad tyla tuščia ir nebyli, ne, tyla gyva, virpanti, ji kalba, dainuoja. Bet mes ją girdime tik tada, kai mumyse nustoja aidėję būgnai. Kontempliuodami, melsdamiesi, medituodami vieną dieną mes išgirsime tylos balsą. Kai pagaliau nurims visos chaotiškos jėgos, tyla priartės, išplis ir apgaubs mus savo nuostabiu apsiaustu. Mus apšvies šviesa ir staiga mes pajausime viršum savęs tvyrančią galingą jėgą - tai ji mus valdo, tai ta tyla, iš kurios užgimė visata ir į kurią ji vieną dieną grįš"


Visos citatos iš Omraam Mikhael Aivanhov "Tylos kelias"

Radyardas Kiplingas "Jei"

Jei

Radyardas Kiplingas 

Jei tu ramus, kada visi aplinkui
Pametę galvas, kaltina tave,
Tiki savim, kai tavimi visi dvejoja
Bet vėlgi jų dvejonių nelaikai kalte,
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti,
Ir nesidėt per daug protingu, nei geru;

Svajodamas, jei netapai svajonių vergu,
Mąstydamas, minčių nepadarei tikslu;
Jei susitikęs Triumfą ir Nelaimę
Gali su šiais veidmainiais likt savim pačiu;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Iškraipė, siekdami prigaut kvailius,
Stebėt, kai žlunga tai, kas užgyventa,
Pažemintas, pradėti viską iš pradžių;

Jei viską, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei širdį, raumenis ir nervus gali
Priverst paklust, kai nebėra jėgų,
Nepasiduot, kai tavyje nebėra nieko,
Vien tik valia jiems sako: „Nepalūžk!“

Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais – paprastas, kuklus,
Jei priešai ar draugai jau nebeskaudins;
Ir lengva pasikliaut tavim, bet ne per daug;
Jei lekiančią minutę tu gali pripildyt
darbais, vertais sekundės kiekvienos,
Ši žemė tavo, o visa kita irgi,
Ir dar - tu tapsi Žmogumi, sūnau!

(iš anglų kalbos vertė Lionginas Pažūsis, vertimą modifikavo krishna.lt, 2012.01.07)

Originalas:

IF you can keep your head when all about you 
Are losing theirs and blaming it on you,
If you can trust yourself when all men doubt you,
But make allowance for their doubting too;
If you can wait and not be tired by waiting,
Or being lied about, don't deal in lies,
Or being hated, don't give way to hating,
And yet don't look too good, nor talk too wise:

If you can dream - and not make dreams your master;
If you can think - and not make thoughts your aim;
If you can meet with Triumph and Disaster
And treat those two impostors just the same;
If you can bear to hear the truth you've spoken
Twisted by knaves to make a trap for fools,
Or watch the things you gave your life to, broken,
And stoop and build 'em up with worn-out tools:

If you can make one heap of all your winnings
And risk it on one turn of pitch-and-toss,
And lose, and start again at your beginnings
And never breathe a word about your loss;
If you can force your heart and nerve and sinew
To serve your turn long after they are gone,
And so hold on when there is nothing in you
Except the Will which says to them: 'Hold on!'

If you can talk with crowds and keep your virtue,
' Or walk with Kings - nor lose the common touch,
if neither foes nor loving friends can hurt you,
If all men count with you, but none too much;
If you can fill the unforgiving minute
With sixty seconds' worth of distance run,
Yours is the Earth and everything that's in it,
And - which is more - you'll be a Man, my son!